Dėl absurdiško reguliavimo negali Lietuvoje legaliai sukti A kategorijos ginklų sandorių. Todėl lietuviškas kapitalas, žinios ir ryšiai persikelia į Rygą, Taliną ir Varšuvą. Mokesčiai, darbo vietos ir – svarbiausia – realus žvalgybinis matomumas lieka svetur.
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
VRM bijo „nukreipimo rizikos“ eksportuojant į trečiąsias šalis. Paradoksas: dabar ta rizika vyksta be jokios Lietuvos kontrolės – per užsienio licencijas, kur VSD, KAM ir STT neturi prieigos. Siekdami „saugumo“ praradome jį visiškai.
Rusijai tai dovana: ji nori, kad Baltijos šalys liktų tik pirkėjos, o ne kūrėjai. Kol mes bijome liberalizavimo, Lenkija ir Slovakija stato eksporto mašinas, o mes finansuojame jų augimą savo milijardais.
2025 metais įstatymų pakeitimai buvo žingsnis. Dabar reikia drąsos jį užbaigti: ne chaotiškai atverti rinką, o sukurti griežtą, bet veikiančią sistemą – eksteritorinę kontrolę, post-shipment patikrą, greitą tarpžinybinį licencijavimą. Kaip daro tie, kurie nenori būti amžinais donorais.
Kitaip po penkerių metų būsime NATO lyderė pagal išlaidas… ir nulis pagal realius pajėgumus gaminti ir kontroliuoti gynybą.
Tai ne ekonomikos klausimas. Tai nacionalinio suvereniteto klausimas. Trečio varianto nėra. Laikas rinktis: arba pilna gynybos ekosistema Lietuvoje, arba priklausomybė svetur. Ir Rusija jau švenčia antrąjį variantą.