
Naujausios
Politikai ausis išūžė su kalbomis apie koaliciją, kurią reikėjo sutverti dėl aritmetinės daugumos. Kitaip sakant, koalicijos reikėjo, kad būtų galima savo rankose išlaikyti valstybėje valdžią? Dar kitaip porinant, keturių partijų jungtuvių reikėjo, dėl stabilumo valstybėje? O viską į krūvą sudėjus, išėjo, jog kai kurios politinės jėgos gaus raktus nuo ministerijų, kurių iki šiol neturėjo! O ministerijas perimti net iš gerai dirbančių ministrų reikia, kad valstybėje būtų geriau? Kad Seime būtų geriau, reikia ir Seimo pirmininką pakeisti, nors jam niekas priekaištų nereiškia? Viskas dėl stabilumo? Ir dėl aritmetinės daugumos? Taip aritmetika nurungė aukštąją matematika! O aukštojoje matematikoje, ne kaip aritmetikoje, tarp trijų pušų greitai nepasiklysi. Tektų pagalvoti, kol išspręstum vieną ar kitą lygtį. Vaizdžiai kalbant, prieš eidamas į mišką pagalvotum, jog einant giliau į mišką, jame bus daugiau medžių. Toks vaizdas, jog dabar ką nors darant, galvoti jau nereikia. Gal todėl, kad Lietuvoje jau kitaip: kuo giliau į mišką, tuo daugiau kelmų. Kodėl? Gal todėl, kad mūsų miškuose viskas sprendžiama nuoga aritmetika? Nėra nė kalbos apie aukštąją matematiką?
Ribos miško ploto dydį
Seimas po svarstymo pritarė, kad vieno fizinio ar juridinio asmens galimas įsigyti bendras miškų ūkio paskirties žemės plotas neviršytų 1,5 tūkstančio hektarų. Tvirtinama, jog tokio ribojimo reikia, kad miškuose būtų išvengta labai intensyvaus ūkininkavimo. Apribojus vienam savininkui ploto dydį, neva sumažės neigiamos pramoninio miško kirtimo pasekmės. Pagražės kraštovaizdis. Mažiau kentės biologinė įvairovė. Bus maloniau po miškus pasivaikščioti ar grybų bei uogų prisirinkti. Kas atsitiko, jog politikai į mišką veidu atsisuko? Gal rimtai miškų pagailo? O gal tie, kuriems miško reikėjo, jau kiek reikia miško turi?
Mišką mylim, todėl daugiau kertam?
Vieną dieną politikai nori, kad miške būtų kuo mažiau kelmų ir daugiau biologinės įvairovės. Kitą dieną rimtais veidais aiškina, jog miške per daug priauga medienos, todėl reikia mišką kirviu gelbėti. Vyriausybės sprendimu 6 procentais padidinama metinė kirtimų norma. Taip neva geriau bus naudojami miškų ištekliai, daugiau medienos bus pasiūlyta prekybai. Tuo pat metu aimanuojama, jog rinkoje dėl pertekliaus nukrito medienos kainos. Todėl reikia penktadaliu sumažinti medienos pardavimo kainas. Daugiau kirsime, kad daugiau galėtume pigiau parduoti? Nukertame užaugusį medį ir rodome, jog toje vietoje daug atžalų. Priaugo daug medienos! Nesvarbu, kad iš tų atžalų brandūs medžiai bus tik po šimto metų? Toks vaizdas, jog kertame šaką, ant kurios patys sėdime. Verkia miškas, nors save vadinantys žalieji yra prie valstybės vairo?
Kodėl verkia miškai?
Gal todėl verkia miškai, kad juose kartu su benzininiais pjūklais žvanga ir dideli pinigai? Aplinkos ministerija buvo parengusi Miškų įstatymo pataisą, kurią priėmus privačių miškų savininkai privalėtų valstybei mokėti tam tikrą mokestį. Dabar už turimus miško hektarus valstybei mokesčių niekas nemoka. Į valstybės biudžetą nubyra tik pinigėlių už parduotą medieną. O su tais pardavimais juk visaip būna. Todėl nereikėjo stebėtis, jog dėl naujo mokesčio įvedimo kilo kalbų banga. Vieni sakė, jog naujas mokestis privers žmones savo miškus parduoti. Kiti tvirtino, jog visi puls miškus kirsti... Bus blogai! Ir vėl viskas nurimo! Kalbama, jog niekas dorai nežino, kiek ir kas valdo Lietuvoje miškų. Užsimenama, jog viena skandinavų bendrovė jau turi nupirkusi 20 tūkstančių hektarų mūsų miškų. Tačiau tikslių duomenų, kas kiek turi miškų, neskelbiama. Gal sunku suskaičiuoti?
Skaičiuoti mokame
Iš tikrųjų, juk skaičiuoti mokame. Ir suskaičiuojame, ir mokesčius surenkame. Sodiečiai gražiai sumoka mokesčius už savo žemės 2 ar 3 hektarus. Nesvarbu, kad vasarojus pavasarį nesudygo ar kolorado vabalai bulves nugraužė. Mokame kaip dideli šiukšlių mokesčius už negyvenamas bakužes, garažėlius. O štai į miškus su mokesčiais nepavyksta kojos įkelti. Gal todėl, kad senovės lietuviai miškus laikė šventais? Gal. O gal dabar mūsų miškuose gyvena kiti, labai galingi dievai, kurie ir kerta medžius plynai? Jeigu tie kirtėjai tokie galingi, jog jų negalime įveikti mokesčiais, vargu ar įveiksime juos sklypų dydžio ribojimais? Pasidalins tūkstančius hektarų miškų į mažesnius sklypus tarp giminių ir artimųjų. Ir važiuos kaip važiavę furgonai su mišku iš Lietuvos! O aritmetikos žinovai suskaičiuos, kad vietoje nupjautų medžių priaugo du kartus daugiau atžalų.