„Anykščių šilelio“ likimas Biržų girioje: brandaus miško lieka vis mažiau

A. Kairio nuotr.
Iš paukščio skrydžio liūdinanti padėtis Biržų girioje matosi geriausiai.
Biržų giria – unikalus ir savitas miškas, kurį gaubia ne tik reta augalija ir gyvūnija, bet ir marga istorinė praeitis. Pagal dydį Biržų giria – dešimta šalyje. Atvykėliai iš kitų Lietuvos kampelių mūsų miške pasijaučia kaip niekur kitur. Deja kirtimo mastai stulbina ir gąsdina. Didžiuliai girios plotai pavirto plynėmis. Biržietis Aurelijus Kairys paviešino savo darytas nuotraukas, kuriose matyti, kaip Biržų pasididžiavimas atrodo šiandien.

Magišką girią tausojo didikai

Daugiausia čia auga lapuočiai – uosynai, drebulynai, juodalksnynai, beržynai. Čia dar auga klevai, ąžuolai, liepos, eglės. Visi šie medžiai galingi ir dideli. Tačiau visuomenę skaudina nuolatiniai miškų kirtimai. Žmogaus įtaka gamtai ją sparčiai naikina.

Nuo šešiolikto amžiaus Biržų giria priklausė Radvilų giminei, nuo 1811 metų grafams Tiškevičiams. 1920 metais didžioji girios dalis buvo nacionalizuota.

Dėkingi turėtume būti tik didikams, nes džiaugtis tokiu unikaliu miško masyvu galime dėl to, kad jie mišką naudojo tik medžioklei. Todėl čia išliko normalus brandžių medynų kiekis. Šiandien situacija kita. Prieš šimtą ar daugiau metų mūsų tolimieji protėviai pasodinę mišką tikriausiai pamėlynuotų iš pykčio pamatę, kaip pjaunami visi medžiai iš eilės.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/

A. Kairio nuotr.
Iš paukščio skrydžio liūdinanti padėtis Biržų girioje matosi geriausiai.