Apie fotografiją, arklius ir grįžimą į save...

Praė­ju­sį ket­vir­ta­die­nį Bir­žuo­se, „Port­fo­lio“ me­no ga­le­ri­jo­je, ati­da­ry­ta fo­to­me­ni­nin­ko Sta­sio Po­vi­lai­čio fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da „Vi­gan­to ark­liai“. Lie­tu­vos sun­kių­jų ark­lių gy­ve­ni­mo aki­mir­kos su­stab­dy­tos Bir­žų ra­jo­no Gai­žiū­nų kai­me, Vi­gan­to Ind­ra­šiaus ūky­je.

Be­si­ren­kan­čius į pa­ro­dos ati­da­ry­mą fo­tog­ra­fi­jos me­no my­lė­to­jus pa­si­ti­ko šil­tas va­sa­riš­kas lie­tus, švel­nios gi­ta­ros me­lo­di­jos ir aikš­te­lė­je prie ga­le­ri­jos sto­vin­tis dvie­jų ark­lių kin­ki­nys. Ka­rie­to­je jau sė­dė­jo pa­ts ūki­nin­kas Vi­gan­tas Ind­ra­šius, ma­lo­niai kvies­da­mas pa­si­va­ži­nė­ti Bir­žų mies­to gat­ve­lė­mis, iš aukš­čiau žvilg­ter­ti į va­ka­rė­jan­tį mies­tą.

Lie­tu­vos sun­kie­ji ark­liai di­de­lei da­liai bir­žie­čių, atė­ju­sių į pa­ro­dos ati­da­ry­mą, pri­mi­nė to­li­mą vai­kys­tę. Da­bar į sau­go­ti­nų są­ra­šus įtrauk­ti ark­liai, prieš ke­le­tą de­šimt­me­čių bu­vo sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas, be žir­gų neį­si­vaiz­duo­tas gy­ve­ni­mas ne tik kai­me, bet ir mies­te. Jie gel­bė­jo ūkio dar­buo­se, ve­žė į tur­gų ir baž­ny­čią, sku­bė­jo su ves­tu­vi­nin­kais ar iš lė­to žings­nia­vo lai­do­tu­vių pro­ce­si­jo­se.

Fo­to­me­ni­nin­ko Sta­sio Po­vi­lai­čio vai­kys­tė, kaip ir dau­ge­lio ki­tų vien­me­čių, ir­gi bu­vo ku­pi­na kai­miš­kų įspū­džių. Bū­tent ta­da su­si­pa­žin­ta su žir­gais, ku­rie vė­liau ta­po jo me­ni­nio gy­ve­ni­mo da­li­mi. Me­ni­nin­kas yra su­ren­gęs ei­lę fo­tog­ra­fi­jos pa­ro­dų Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je. Da­lis jų skir­ta pa­žin­ti per­mai­nin­gam ark­lių gy­ve­ni­mui, ieš­ko­ma for­mų iš­reikš­ti jų nuo­tai­kas, at­spin­dė­ti bū­se­nas, pa­ro­dy­ti pa­pras­tu­mą ir di­din­gu­mą.

Į V. Ind­ra­šiaus ūkį fo­to­me­ni­nin­kas 2003-ai­siais me­tais už­su­ko ne­ti­kė­tai sau pa­čiam. Va­žiuo­da­mas iš Pa­ne­vė­žio į Bir­žus, tru­pu­tį už Va­bal­nin­ko stab­te­lė­jo, iš­vy­dęs Gai­žiū­nų kai­mo lau­kuo­se be­si­ga­nan­čią ark­lių ban­dą. Net­ru­ko su­si­pa­žin­ti ir su jų sa­vi­nin­ku, ūki­nin­ku, Lie­tu­vos sun­kių­jų ark­lių veis­lės au­gin­to­jų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tu Vi­gan­tu Ind­ra­šiu­mi.

Fo­tog­ra­fas pri­si­pa­ži­no tuo­met su­pra­tęs, jog Bir­žų že­mė gar­si ne tik gau­siais der­liais, gar­džiu alu­mi, ži­no­mais fo­tog­ra­fais, bet ir gra­žuo­liais žir­gais. Ke­le­tas to­kių mo­de­lių, su­sto­ju­sių prie se­no au­to­mo­bi­lio (nuo­trau­ka pa­va­din­ta „Er­ži­lai me­cha­ni­kai“), Sta­siui Po­vi­lai­čiui 2018-ai­sias pel­nė Auk­si­nio kad­ro lau­rea­to var­dą bei ap­do­va­no­ji­mą „Gam­tos ir jos ap­sau­gos“ ka­te­go­ri­jo­je.

Še­šio­li­ka me­tų gra­ži bi­čiu­lys­tė sie­ja ūki­nin­ką Vi­gan­tą ir fo­to­me­ni­nin­ką Sta­sį. Jau tris­de­šimt me­tų ark­lius fo­tog­ra­fuo­jan­tis me­ni­nin­kas pa­ro­dos ati­da­ry­me tvir­ti­no, jog „kuo la­biau pa­žįs­ta žmo­nes, tuo la­biau my­li ark­lius“.

Fo­to­nuot­rau­kų al­bu­mai, pa­vie­niai kad­rai rei­ka­lin­gi tam, kad, pa­sak Sta­sio Po­vi­lai­čio, tu­rė­tu­me ką pa­ro­dy­ti atei­ties kar­toms. Lie­tu­vos sun­kių­jų ark­lių veis­lė yra sau­go­ma vals­ty­bės.

Ūki­nin­kas, Lie­tu­vos sun­kių­jų ark­lių veis­lės au­gin­to­jų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas Vi­gan­tas Ind­ra­šius tvir­ti­no, jog grį­ži­mas prie šių ark­lių au­gi­ni­mo, kiek­vie­nam lie­tu­viui pri­lygs­ta grį­ži­mui į sa­ve. Jie esą ne tik pa­de­da pa­čiam ge­riau su­pras­ti sa­ve, bet ir „pa­lai­ky­ti ry­šį su pro­tė­viais“. „No­riu, kad šie ark­liai grįž­tų į sa­vo va­gą, no­riu, kad jais jau­ni­mas dirb­tų“, – kal­bė­jo ūki­nin­kas, ant ran­kų kel­da­mas sa­vo at­ža­las.

Vi­gan­tas Ind­ra­šius pa­ste­bė­jo, jog šie gy­vū­nai ki­tuo­se kraš­tuo­se au­gi­na­mi ne tik dar­bui – ku­me­lės pie­nas pri­lygs­ta vais­tui, jis ar­ti­miau­sias mo­ti­nos pie­nui. Pa­sak ūki­nin­ko, jo ne­ga­li at­sto­ti nei kar­vės, nei ož­kos ar avies pie­nas.

Fo­tog­ra­fi­jos my­lė­to­jų, pa­ro­dos or­ga­ni­za­to­rių ir vi­sos gra­žios V. Ind­ra­šiaus šei­my­nos na­rių lau­kė ma­lo­nus va­ka­ro siurp­ri­zas – mu­zi­kan­to ir pe­da­go­go Rai­mun­do Ja­nu­še­vi­čiaus gi­ta­ros me­lo­di­jos. Į tė­vų gim­tą­jį kraš­tą iš Pa­ne­vė­žio at­vy­kęs mu­zi­kan­tas dar kar­tą bir­žie­čiams įtei­kė mu­zi­ki­nę do­va­ną.