Aukštas lygis
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Prieš keletą metų muzikologė Irina Akramavičiūtė apie Algirdą Ločerį „Muzikos baruose“ rašė, kad „sunku pasakyti, ar be šio nuostabaus muzikanto pastangų akordeono muzika Lietuvoje būtų pasiekusi tokį aukštą lygį. Jo entuziazmas ir begalinė meilė savo instrumentui dar ir dabar įkvepia jaunuosius akordeonininkus ir yra pavyzdys profesionalams“.
Biržiečiai, išgirdę Ločerio pavardę, dažniausiai pagalvoja apie garsųjį Biržų fotografą Petrą Ločerį, o ne jo talentingus vaikus: vyriausiąjį sūnų Vytautą (ekonomistą, stendinio šaudymo meistrą, nusipelniusį sporto trenerį), vidurinįjį Algirdą ir jaunesnįjį, dailininku tapusį Laimutį. Jauniausioji iš Petro Ločerio vaikų – dukra Alma Ločerytė, taip pat gimusi Biržuose, Rašytojų sąjungos narė, vertėja, už nuopelnus skleidžiant ir puoselėjant Lietuvos kultūrą Norvegijoje apdovanota „Lietuvos tūkstantmečio žvaigžde“.
Pianinas „Birutė”
Algirdas gimė 1926 metų gegužės 2 dieną Biržuose. Tikriausiai iš tėvo, puikiai iš klausos skambinusio gitara, paveldėjo polinkį muzikai. Dar vaikas būdamas susižavėjo akordeonu, kurį iš Prancūzijos buvo parsivežęs biržietis siuvėjas Kučiauskas.
Tėvas, matydamas sūnaus gabumus muzikai, dviračiu iš Pasvalio jam atvežė mažą, 14 bosų akordeoną. Pirmasis Algirdo muzikos mokytojas Biržų gimnazijoje buvo Kazimieras Linkevičius, smuikininkas, baigęs Klaipėdos muzikos mokyklą. Jis supažindino būsimąjį armonikos virtuozą ne tik su muzikos pradmenimis, bet ir mokė jį groti fortepijonu.
Tikriausiai tuomet Petras Ločeris savo trims sūnums nupirko pianiną, kurį, pavadintą „Birutės“ vardu, po daugelio metų „Sėlos“ muziejui padovanos Algirdo Ločerio anūkė, kompozitoriaus Vido Ločerio dukra Marija Ločerytė – Šilževičienė. (Tuomet ji biržiečiams muziejininkams pasakys: „Labai džiaugiuos sprendimu atiduoti pianiną į Jūsų muziejų. Aš net gal pavadinčiau tai ne atidavimu, o grąžinimu į jo tikruosius namus – Biržus“).
Už lašinius – natų sąsiuvinis
Skaitydamas fortepijono gaidas, Algirdas akordeonu mokėsi groti savarankiškai. Netrukus abu su tėvu jau grojo vestuvėse. O 1942 metais jo atliekama muzika, sulaukusi puikių klausytojų vertinimų, pirmą syk nuskambėjo per Kauno radiją. Gabų jauną akordeonininką pakviečia akompanuoti „Linksmaisiais broliais“ pasivadinę, visoje Lietuvoje su pasisekimu koncertuojantys dramos aktoriai Juozas Siparis, Viktoras Dineika ir Jurgis Petrauskas.
Karo metais natų akordeonui Algirdas gaudavo iš vokiečių karių. Kartą natų jam parūpinęs taip pat akordeonu puikiai grojęs vyresnysis brolis Vytautas. Jis parašė prašymą vienai austrų firmai, pardavinėjusiai kūrinių akordeonui natas. Kartu su prašymu nusiuntęs lašinių, jis netrukus iš Vienos sulaukė pluošto natų sąsiuvinių, kurie pradžiugino jaunąjį muzikantą.
Tie raudoni ikrai…
1944 metais Algirdas tapo Panevėžio dramos teatro akompanuotoju. Vėliau jis prisimins, kad aktorius iš jo buvęs nekoks, bet teatro režisieriui Juozui Miltiniui patikęs jo grojimas. Čia jam teko dirbti neilgai.
Vieną 1945-ųjų metų birželio dieną, po spektaklio, jis kartu su savo bičiuliu Baliūnu užėjo į parduotuvę. „Mes stovėjome eilėje ir garsiai šnekėjomės, – po daugelio metų prisimins Algirdas Ločeris. – Draugas man sako: „Ar žinai, kodėl šie ikrai yra raudoni? Todėl, kad juos atvežė iš Sovietų Sąjungos!“ Mūsų pokalbį išgirdo parduotuvėje buvę saugumo darbuotojai. Jie liepė parodyti dokumentus, o po kelių dienų mus suėmė“.
Išgelbėjo akordeonas
A. Ločeris buvo ištremtas į Sibirą, įkalintas Archangelsko Kizmos miesto griežto režimo mirtininkų lageryje. Ištrūkti iš jo padėjęs akordeonas.
Buvo taip. Pavasarį Algirdas vaikščiojęs po lagerio teritoriją ir staiga išgirdęs akordeono garsus. Apsidairęs pamatė mergaitę, kuri labai sunkiai ir prastai, bet susidomėjusi grojo akordeonu. Algirdas nusprendė jai padėti išmokti groti. Šias pamokas pastebėjo jos tėvas, majoras, lagerio viršininkas. Sužinojęs, kad Algirdas – geras akordeonistas, sudarė jam visas sąlygas mokyti dukrą. Netrukus, išsiaiškinęs, kad Algirdui nėra iškeltos bylos, iš lagerio paleido. 1946 metų liepos mėnesį Algirdas Ločeris grįžo į Lietuvą.
Pasisekimas
Prasideda sėkmingiausias jo gyvenimo laikotarpis. Puikiai improvizuojantį, lengvai prisiderinantį prie partnerių, artistiškumu, nuoširdumu ir inteligencija pavergiantį publiką Algirdą Ločerį grobstyte grobsto koncertinės įstaigos ir įvairiausi atlikėjai. O į Vilniaus politechnikume 1946 – 1949 metais rengiamus šokius, kuomet jiems groja Algirdas ir Vytautas Ločeriai, būna labai sunku patekti.
Abiejų brolių duetas ypač sėkmingai pasirodo 1946 metų Vilniaus miesto ir apskrities saviveiklos kolektyvų apžiūroje. Jono Švedo vadovaujama vertinimo komisija leidžia jauniesiems akordeonininkams dalyvauti respublikinėje saviveiklos kolektyvų apžiūroje. 1948 metais A. Ločeris jau Filharmonijos solistas ir akompaniatorius, koncertuose ne tik akordeonu ar fortepijonu akompanuojantis solistams, bet su pasisekimu atliekantis ir savo solinę programą, kurią sudarydavo 2-4 įvairaus žanro, dažniausia estradinio stiliaus, kūriniai. Keturiolika metų jis dirba įvairiose Filharmonijos estradinėse koncertinėse brigadose, kelerius metus koncertuoja Maskvos „Goskoncerte“.
Pasiekęs šlovęs, liko kuklus
1957 metais Maskvoje vykusiame sąjunginiame jaunimo festivalyje – konkurse, kuriame varžėsi stipriausi Sovietų Sąjungos bajano ir akordeono atlikėjai (dalyvavo ir tuo metu geriausias pasaulio bajanininkas ukrainietis Vladimiras Besfamilnovas – A.B) laimi trečiąją vietą. Tai jo profesionalumo pripažinimas.
Algirdas Ločeris tampa žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Sovietų Sąjungoje. Tokia šlovė ir pripažinimas ne vienam kūrėjui galėjo apsukti galvą. Tačiau jį pažinoję prisimena, kad net ir pasiekęs savo kūrybos viršūnę, tapęs vienu geriausiu Sovietų Sąjungoje atlikėju, Algirdas likęs toks pat paprastas ir kuklus žmogus.
Įspūdingas koncertas Pabiržėje
Prisimenu vieną Algirdo Ločerio koncertą Pabiržės vidurinės mokyklos (dabar parapijos namų) salėje. Tai galėjo būti apie 1955-uosius. Tikriausiai šį koncertą mokiniams ir visuomenei surengti pasiūlė kartu su juo Filharmonijoje dirbęs ir koncertavęs dainininkas Valerijus Indrikonis, kilęs iš Kirdonių. Mokykloje tais metais mokėsi dvi seserys Indrikonytės, dainininko giminaitės.
Pirmą kartą klausėmės impozantiškai atrodančio solisto dainavimo. Ir žinoma, virtuoziško akordeonininko grojimo. Į koncertą atėjo ir miestelio gyventojų. Žmonės stovėjo vienas prie kito salės pasieniuose. Po kiekvieno nuskambėjusio kūrinio aidėjo plojimai. Rodos, iki šiol atmintyje tebeskamba gyvai ir nepaprastai muzikaliai (muzikantas garsėjo ne tik ypatingu muzikalumu, bet ir puikia pirštų technika – A.B.) atliekamos melodijos.
Rūpinosi sūnumis
Algirdas Ločeris kaip kviestinis akordeonistas grojo Jurgio Gaižausko vadovaujamoje Lietuvos radijo ir televizijos kaimo kapeloje, nuo 1963 metų Profesinių technikos mokyklų valdybos kultūros namuose įkūręs akordeonininkų ansamblį (jame grojo ir sūnus Vidas), jam vadovavo iki pat pensijos. Šis ansamblis ne kartą koncertavo televizijoje, dalyvavo dainų šventėse, 1980 metų Maskvos olimpiados kultūrinėje programoje.
Ypač populiarus buvo 1963 metais susibūręs radijo ir televizijos estradinis trio, kuriame akordeonu grojo Algirdas Ločeris, kontrabosu – Zigmas Žukas, mušamaisiais – Jonas Mašanauskas. Šio ansamblio (per trejus metus jis Lietuvos radijuje įrašė apie 180 kūrinių) širdis ir siela buvęs Algirdas.
Ansamblio nariai, rašo Irina Akramavičiūtė, savotiškai nulėmė ir Algirdo sūnaus Vido kūrybinį kompozitoriaus kelią. „Kai Vidas baigė Juozo Tallat – Kelpšos muzikos technikumą, Algirdas po vieno įrašo radijuje susimąstęs: „Kurgi dabar mano sūnui mokytis toliau?“ Bičiuliai patarė Algirdui leisti sūnų į kompoziciją. Tuo metu Algirdas jau buvo išsiskyręs su žmona Jūrate (su ja susipažino dar Biržų gimnazijoje – A.B.), tačiau visuomet rūpinosi sūnumis Vidu ir Algirdu. „Klasikos“ radijo stoties laidoje Zita Kelmickaitė pasakojo, kad Algirdas turėjęs gražią šeimą. Žmona jį palikusi. Tikriausiai skyrybas paskatino dažnos gastrolės. V. Indrikonis prisimena, kad moterys labai mėgusios Algirdą, po koncertų iki viešbučio juos abu lydėdavo būriai merginų.
Tango ir… ašaros
Sulaukęs penkiasdešimties, nusprendė esąs per senas ir nebegalįs groti koncertuose, nes „jau nebeturi tos technikos“. Turėjo suaugusių mokinių. Kad neatprastų nuo muzikos, kasdien paimdavo akordeoną į rankas. Senatvė buvusi skurdi. Gulėjo tarp gaidų, prisimena Z. Kelmickaitė. Visur gaidos – po pagalve, ant grindų, po lova. Vienintelė kalba – apie grojimą, specifinius muzikinius dalykus. Iki pat gyvenimo pabaigos buvęs labai tolerantiškas, mandagus, malonus.
2006 metais, minint jo aštuoniasdešimtmetį, buvo pristatytas žymiojo akordeonininko grojamų kūrinių kompaktinis diskas. Jį pristatant, „Neringos“ kavinėje akordeonu grojo berniukas iš Kauno.
„Pristojo Algirdas Ločeris prie to vaiko, – pasakojo radijo laidoje Zita Kelmickaitė. – Klausinėja, kiek groji, ar kasdien? Sakau, Jus pagrokit. Valerijus Indrikonis sako: „Nespauskit jo, jis senas“… Ir staiga Ločeris pradeda groti tango. Puikiai, ir jam tokios didelės ašaros rieda“. Džiaugsmo ar liūdesio, jaučiant , kad greit teks atsisveikinti su mylima akordeono muzika?
Mirė Algirdas Ločeris praėjus metams, 2007 metų rugsėjo 7 dieną.