Naujausios
Augalai – keliauninkai
Keliaujam abi su Irena Bagdoniene aplink namą. Manęs paprašyta, moteris vardija, kokius medelius augina. Anava, klevas raudonlapis, pūkenis, pūslenis, dekoratyvus rangytomis šakelėmis žilvitis, keletą lanksvų, įdomi pušelė, baltoji eglutė “conica”, šilkmedis, japoninė plukė, kuri žydi kaip obelis, svyruoklė eglė, kuriai Irenos vyras prižadėjo gražią atramą pastatyti. Tolėliau – kelios azalijos (moters rododendrai auga geriau negu azalijos, ir azalijos „sprogsta“ žymiai vėliau. Šiuo metu dar visai be lapų, o rododendrai apsipylę žiedais. Azalijos žydi be lapų), eglūnas, kuris auga jau 50 metų ir visai nebijantis keletos dešimčių kartų persodinimų; veigėlė (viena “numirė”, teks išrauti, bet jos vietoje jau auga mažutė veigėlytė) rododendrų bent dešimt krūmų. Vienos jau peržydėjo, kitos dabar žydi, trečios savo grožį parodys vėliau. Rausvai žydės hortenzijos, kurių prieš žiemą neiškasa. Yra hortenzijų, susodintų didžiausiuose vazonuose, va, juos tai reikia tampyti. Rudenį karučiu Irutė išveža augalus žiemoti į rūsį, o pavasarį – vėl parsiveža. Tik parveža vyras Alis. Darbais pasidalina. Prie namo Irutė rodo kelis, sumedėjusių bijūnų, kelmus, o didžiuliais, kaip vandens lelijos, žiedais, džiugina dvi magnolijos – tai Irutės pasididžiavimas.
Šiuo metu jos beveik nužydėjo, liko tik keletas įstabaus grožio ir dydžio žiedų. Gėlininkė rodo vijoklinę rožę, žydinčią rausvai, jai 45 metai! Tai bent rožės amžius! Puikuojasi kukmedis, maumedžiai, senas raugerkšnis, ilgomis geltonomis žiedų kekėmis, jukos. Jei iš jukos „vaiką“ nugnybi – 4 metus iš sielvarto juka nežydės.
Per kiemą nutiestas takelis, kuris apsodintas rožėmis. Šią rožių alėją žada naikinti. Atsibodo. Pasodintos 1989 metais ir... daug su jomis darbo. Sodins toje vietoje hortenzijas. Prie tvarto sienos prisišliejusi laipiojanti hortenzija. Kaimynystėje – kamsis. Atrodo, lyg būtų apšalęs...ne, neapšalęs, jis vėliau sužaliuoja, bet būna visas apsipylęs oranžiniais žiedais. Irutė neramios sielos moteris. Šis kamsis taip pat apkeliavo daugelį vietų, kol galutinai įsikūrė prie tvarto sienos, nors atramos jam nereikia. Bet Irutei taip gražiau. Anksčiau šis kamsis ramstė elektros stulpą, bet Irutė rado jam kitą vietą. Šalia kamsio įsitaisiusi raganė, kuri kiekvieną vasarą džiugina gausybe žiedų. Užtat, moteris sielojasi, kad iš turgaus nusipirko 20 veislių jurginų, pasodino į daržą, bet dabar jau bus prigėrę. Lietus merkė visą mėnesį! Vandens pilnos vagos!
„Kiek aš pinigų pakloju augalams, sunku nupasakoti. Vienus nusiperku, nepatiko – išraunu ir išmetu. Kiti patys nunyksta. Vėl naujus perku...pasaka be galo“, – pasakoja Irena.
Bagdonų šeimos priešistorija
Irutė Bagdonienė su vyru Aliu Bagdonu “pareina “ iš “Bendro darbo” kolūkio. Tik vaikams toli buvo mokykla, o Alio du broliai jau gyveno Nemunėlio Radviliškio krašte, tai sugalvojo prie jų jungtis ir trečias brolis Alis su šeima. Tik pirmiausia apsigyveno Bliūdžiuose. Ir ten Irutė turėjo užveisusi didžiulį gėlyną. Va, rožės kartu su šeimininke taip pat atkeliavo iš Bliūdžių į Nemunėlio Radviliškio miestelį. “Aišku, kiti gėlynus suderina pagal spalvą, ūgį, o aš įkišu ten, kur vietos randu” – šypsosi gėlyno šeimininkė. Kur beeitų, visur dirbo fermos vedėja. Bliūdžiuose, ten kur dabar lentpjūvė, buvo karvidžių kompleksas. Tik su melžėjomis turėjo problemų, kad net tekdavo pačiai už jas net karves melžti. Vyrui dirbti buvo lengviau: visą gyvenimą vairuotoju. Teko abiems sutuoktiniams bendrovėje, vadovaujant P.Jautakiui, dirbti. Tik ilgai bendrovė nesilaikė. Tuo laiku jau kūrėsi ir plėtėsi asmeniniai ūkiai, bendrovėje nebenorėjo dirbti. Teliko bendrovės turtą išsidalinti ir išsiskirstyti. Bagdonai iš bendrovės gavo sandėlį, kurį nusigriovė, dar gavo priekabą, savivartę mašiną, karvių. Ėmė savo ūkyje darbuotis. Vien karvių bent dešimtį laikė, o visas reikėjo rankomis pamelžti! „Dieve, kaip vargom, tai siaubas...siaubas...“ – prisiminusi tuos metus sako Irena.
Atžalos Lietuvoje ir Norvegijoje
Pasisuka kalba apie vaikus, anūkus. Pirmiausia prisimena anūką Adą. Tai sūnaus Dano atžala. Tėveliai užsienyje, o jis nori baigti mokyklą Lietuvoje. Tai jis šiuo metu yra arčiausiai senelių. Drąsus, neturi scenos baimės, įvairiomis progomis išraiškingai skaito eilėraščius, labai muzikalus. Yra vežiojamas į Biržų muzikos mokyklą. Groja dūda ir pianinu. Irutė sako, kad “ant muzikalumo Adas pasekęs senelį Gustą”. Visgi, labiausiai Adui rūpi kompiuteris. Kita anūkė Nona (dukros Rositos dukrytė) baigė du aukštuosius – džiaugiasi Irena. Truputį prasitarė ir apie dukrą Rositą. Rosita augina (jau kiti iš jų užauginti) penkis vaikus. Likimas iškrėtė “šposą”: vyriausiai dukrai suėjus 28 metus, Rosita pagimdė pagranduką, kuriam dabar metukai. Metų skirtumas didžiulis. Bet kaip miela, kai namus palikus vyresnėliams, prie krūtinės gali priglausti mažylį, dar tik žengiančius pirmuosius žingsnius į gyvenimą. Paskutiniai vaikeliai gimė tikri dičkiai, svėrė po 5 kilogramus! O dukra Raimonda pasiliko gyventi Lietuvoje. Sūnus Danas su sese Rosita gyvena Norvegijoje.
“Bet kad žinotumėt, kaip gražu Norvegijoje!...Kokia gamta, kalnai, jūra ...Anūkės namas pastatytas ant pačios uolos viršūnės!
Ne vieną kartą Irutė manęs klausia, ko neatvažiavau pažiūrėti, kai tulpės žydėjo? Juk ji augina gal 60 rūšių tulpes…Ir kasmet jų neiškasa. Išgyvena jos ir neišnyksta. Na, būna, kartais iškasa. Aukščio įvairiausio: mažos, didelės ir vidutinės. Spalvos – kokių tik galima rasti pasaulyje. Žydėjimo metas taip pat įvairus: vienos žydi anksčiau, kitos vėliau, trečios – vejasi pirmąsias už paskos. Ką gi, kitą pavasarį turėsiu progą šią žiedų karalystę vėl aplankyti ir susipažinti su tulpių įvairove.
