Naujausios
Lauktas susitikimas Panevėžyje
Su juo susitikau 2007 metais Panevėžyje, netoli mano gimtojo namo. Nedideliame butuke Smėlynės gatvėje žmona Valė Kazėnaitė-Zablockienė vaišino arbata. Kambarys nedidukas, iki lubų pripildytas turtingos bibliotekos rinkinių. Permečiau akimis: ji skyrėsi nuo sovietmečiu kauptų inteligentų knygų lobių: joje buvo žymiai daugiau prieškario leidinių. Reiškia, ponia Valerija sugebėjo išsaugoti. Ji visą laiką šypsojosi. Gal tas šypsnis ir padėjo sulaukti šimtmečio? Mano tikslas buvo išgirsti liudijimus apie mano tėtę, aktorių, režisierių Joną Alekną, jo darbą su biržiečiais kuriant miesto teatrą. Pasakojo abu. Gerai jaučiau, kad tai buvo šių šviesių žmonių kūdikis.
Vienas per kitą juokdamiesi pradėjo nuo istorijos, kuri galėjo liūdnai pasibaigti. Karo metas. Juozo Miltinio artistai ir jis pats su spektakliu mieste. Šviesuomenei rūpėjo artistus gražiai priimti. Parengė pietų stalą. Staiga – atsidaro durys ir ranką ištiesęs įeina... Hitleris. Visi sėdėjusieji netekę amo pašoko. Tas kažką suburbėjo tokiam pat nedidukui „adjutantui“. „Hitleris“ metė nesuprantamą frazę visiems, žengė žingsnį... o artimiau sėdėję atpažintus artistus – Alekną ir Blėdį – griebė už skvernų, puolė tildyti: juk nežinia, kas aktorius priiminėja, kad tik nepraneštų budintiems hitlerininkams...
Vaikystė su knyga rankoje
Gimtajame kaime Petras baigė pradinę mokyklą. Kiemo pakluonėje. Raudonų plytų didelis namas statytas caro laikais. Mokytojas Juozas Vilminis – vienarankis. Ilgaplaukis. Bet mokė pagarbiai imti knygą į rankas. Elementorius vadinosi skaitymo knyga vaikams pasiskaityti ir pasimokyti – „Žiupsnelis“. „Mokant vaikus moterys knygas slėpė po prijuostėmis. Be to, mano motina dar turėjo rusiškomis raidėmis spausdintą maldaknygę – „graždanką“ tam atvejui, jeigu užkluptų stražnikai arba urėdnikai“, – vėliau Zablockas rašė atsimindamas. Mokytojas turėjo tais laikais turtingą biblioteką. Gal nuo jo ir mokinukams persidavė meilė knygai?
Toje klasėje tarp 40 vaikų mokėsi ir Petro brolis Mykolas, vėliau, gyvendamas Čikagoje, redagavo lietuvišką žurnalą „Mūsų sparnai“, pradėjo leisti knygas. Į literatūrą buvo linkęs ir bendramokslis kaimynų berniukas Petras Juodgudis (gyvenęs JAV). Ėmė ir patys rašyti. Vaikai leido tokį rankraštinį laikraštį keistu pavadinimu – „Varpstis“. Petras mokėjo anglų kalbą, nes su tėvu turėjo progos pagyventi Amerikoje. Taigi, laikraštėlyje perrašydavo ir savo vertimus. Kad ir apie piratus. Patylėjęs ponas Petras prisiminė: „Štai kelios eilutės: jie visi sugrįš iš jūrų kaip dingę laivai...“
Biržų gimnazijoje
Palūkėk. Neskubėk. Dar suspėsi
iš šventovės – mokyklos išeit,
nes ir ją, ir jos kiemo pavėsį,
aplankysi galbūt nebe greit.
Gimnazija daug kainavo. Tėvai išleisti į mokslus tuosyk nepajėgė. Teko mokytis namuose pačiam. Eksternu išlaikė egzaminus į Biržų „Saulės“ gimnazijos penktą klasę. Biržai ilgam tapo veiklos centru. Gimnazistas skleidėsi kaip literatas. Straipsniai gimnazijos almanachuose, populiariuose Lietuvos jaunimo leidiniuose: „Ateityje“, „Ateities spinduliuose“ ir kt.
Vingiuoja
Takeliai sušlapę.
Nuves jie mokyklon, nuves
Pro tylinčias liepas, pro lapais
Išmargintas miesto gatves... (1929 m.)
Užsimezgė ilgametė draugystė (su kai kuriais net ir grįžus iš tremties) su poetiškos sielos draugais – Eugenijum ir Leonardu Matuzevičiais, Leonardu Žitkevičium, Paulium Dreviniu. „Jūs gal nežinote tokio poeto? Buvo grupė jaunuolių, kurie tapo pamiršti... “ Atsargiai išsitarė tuokart Zablockas ir susižvalgė su žmona. Aš tikrai tuomet, 2000-aisiais, nežinojau. „Labai kuklaus, kaimietiškai atrodančio Pauliaus rankose nuolat buvo „Ateities“, „Ateities spindulių“ leidiniai. Domėjosi literatūra.“
Su Zablockų šeima kilnojome nuotraukas. Viena kita užfiksavo baigusį gimnazistą Lietuvos kariuomenės uniforma. 1937 m. tarnavo Tauragėje. Literatūros studijuoti universitete negalėjo – ir vėl pinigų stygius. Tačiau Klaipėdoje buvusiame Pedagoginiame institute studentams mokėjo net stipendijas. Įstojo. Tačiau vokiečiams užėmus Klaipėdą, institutą baigė jau Panevėžyje, 1939-siais. P. Zablockas jau buvo numatytas Švietimo ministerijos stipendininku Ženevoje (Šveicarija). Ruošėsi, užgulė vokiečių kalbą. Bet ir vėl nelabasis koją pakišo: dabar karas. Nei Ženeva, nei Strasburas, nei Aberdyno Škotijoje universitetai stipendininkų nebepriėmė. Teko pradėti dirbti Lietuvoje.
Dabar jau – mokytojas
Aišku, kad jau diplomuotas Petras darbo ieškoti važiavo į savo kraštą. Biržų apskritis neblogai gyveno – mokytojų vietos buvo užimtos. Naujas mokytojas galėjo rinktis tik darbą Daniliškyje ar Limparuose Saločių valsčiuje. Ten Zablockas ir išvažiavo. Neilgam. Pradžioje perkeltas į Biržų „Aušros“ pradžios mokyklą, o 1941-siais paskirtas apskrities mokyklų inspektoriumi. Vėliau – Biržų amatų mokyklos vicedirektoriumi.
Okupacijos metais mokė Daujėnų, vaikus. Dirbdamas Pabiržės mokyklos vedėju susipažino su pradinukus mokiusia linksmuole Valerija. 1942 m. abu sukūrė šeimą. Buvo nublokšti į Joniškėlį. Petras dirbo progimnazijoje. Geografiškai buvo gera vieta pogrindžio veiklai. Lietuvos laisvės armija, pogrindžio vienminčiai... Vienas jų – išdavikas. Nuteisto vyro Valė grįžtant laukė dešimt metų. Zablockai jau augino dukrą Danguolę.
Ypatinga Zablocko veikla Biržuose. Aišku, Petras negalėjo ramiai žiūrėti į pasikeitimus visuomenėje. Biržų miesto vaizdai, jaunystės emocijos įaugo į Zablocko lyrikos pasaulį.
Tenai džiūgavome, vartėmės,
Atlapuose prisisegę po gėlę,
O ištroškę puldavome kartkartėmis
Atsigerti iš šaltinėlių.
Beržynų kraštas augino lyriką. Sakralus gimtasispeizažas, senas dalgis, estetinio pasigėrėjimo ir pakylėtų emocijų verta tėviškės gamta.
Vėl vaikystė grįš prie Rovėjos
Apsiplovus po kelionės kojas.
Akimis išbraidžius vasarojus,
Atsisės prie tilto ir svajos–
Tartum būtų per mažai svajojus.
Štai toji sinestezija poetikoje, kaip Zablocko poeziją apibrėžė kažkuri literatūros tyrinėtoja – garso, šviesos ir įspūdžio jungtis, paliečianti skaitančiojo dvasines refleksijas.
Pedagogui klasėje buvo ankšta. Tai buvo jaunystės entuziazmo, kūrybos polėkio laikas jam ir Biržų inteligentiškajai bendruomenei. Sklandė idėja – kurti teatrą.
Nerimstanti „Biržų akademija“
1943 m. liepos 4 d. Biržuose surengta „akademija Binkiui pagerbti“ inspiravo kitus inteligentijos sumanymus. „Naujųjų Biržų žinių“ aštuonioliktajame numeryje išspausdintas „Literatūros, meno“ puslapis, skirtas Kaziui Binkiui. Jame ne tik du poeto eilėraščiai, bet ir išsamūs Jono Meko („Kazio Binkio kūryba“) bei P. Zablocko („Kazio Binkio gyvenimo bruožai“) straipsniai. „Aušros“ mokyklos salėje įvyko poetui Kaziui Binkiui skirta poezijos ir dainos šventė. Jos ataidai girdėjosi ir visoje Biržų apskrityje. Šventinių renginių metu savo kūrybą skaitė Faustas Kirša, Leonardas Žitkevičius, Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai, Jonas Vytautas Narbutas. Muzikinė dalis buvo patikėta muzikos mokytojui Broniui Jakubauskui. Skambėjo dainos, akordeonu grojo tai Vytautas, tai Algirdas Ločeriai. Literatūrinę dalį ruošė Petras Zablockas ir Leonardas Matuzevičius (Milvydas). „Lietuviai, pakelkite galvas, būkite išdidūs, didžiuokitės savo tauta, savo kalba, savo tautos istorija ir tomis kultūrinėmis vertybėmis, kurios sukurtos ištisų šimtmečių bėgy, – didžiuokitės, kad esate lietuviai“, – taip meno reikšmę vokiečių okupacijos metais apibrėžė Zablockas (P. Zablockas. Pakeliui, 2001).
Kasdien pas Zablockus, jų bibliotekoje paieškoti naujienų atlėkdavo „Naujųjų Biržų žinių“ redakcijoje techniniu redaktoriumi dirbęs gimnazijos absolventas Jonas Mekas. 1943 m. pavasarį Petro ir Valės šeimoje apsilankę broliai Matuzevičiai, Bronius Sprindys, V. Narbutas tarsi ir įpareigojo energingąjį Zablocką kurti Biržuose teatrą. „Ak, ta nerimstanti mūsų „Biržų akademija“!“ – mūsų pokalbį atsidūsėjimu papildė Zablockas. Labai švelniai ir vėliau prisimindavo Biržų literatus, kiek leido jėgos – bendravo.
Pabūklų neišsigandę literatai Biržuose kūrė teatrą
„Karo suluošintai visuomenei reikėjo paramos, O tai galėjo būti tik menas. Reikėjo duoti emocinio peno, atitraukti gatvėmis besiblaškančius žmones nuo blogos, dažnai nusikalstančios veiklos. Teatras galėjo būti tai teigiama patraukli niša“, – pasakojo P. Zablockas. 1943 m. mieste įsikūrė mėgėjiškas Lietuvos profesinės sąjungos Muzikinis liaudies teatras. Jo tikslas buvo „duoti lengvo žanro vaidinimų, o kartu propaguoti mūsų tautinius papročius ne tik dirbantiems, bet ir visuomenei, ypač provincijai“, – rašoma „Ateities“ puslapiuose. Tikėtasi sėkmės, nes režisierius, pastatymų autorius Gasparas Velička visuomenei buvo žinomas iš Filharmonijos gastrolių Biržuose.
„Kraštiečių visuomenei spaudžiant, patariant, padrąsinant ir miesto burmistrams pritariant (tuo laikotarpiu pasikeitė jų ne vienas), 1943 m. teko man garbė kartu su Eugenijum ir Leonardu Matuzavičiais, Jonu Meku ir architektu V. Šabanu pradėti organizuoti teatrą su dramos studija“, – Zablockas rašė atsiminimų knygoje „Pakeliui“.
Pasitarė su Biržuose dažnokai gastroliavusio Panevėžio dramos teatro įkūrėju, vadovu Juozu Miltiniu. Ponia Valė ir mūsų susitikime atsiminė pas juos teatro gastrolių metu visada viešėjusį režisierių. Juk artistus tuo dešimtmečiu apgyvendindavo pas privačius asmenis. Virdavo įdomios artistų ir vietos inteligentų diskusijos. Miltinis, vokiečių okupacijos metais rodydamas mažiau spektaklių, siekdamas išsaugoti savo artistus vyrus nuo hitlerininkų užmačių paimti juos į kariuomenę, pritarė idėjai Biržuose kurti teatrą. Gal ir Panevėžio, savo filiją arba net savarankišką teatrą. P. Zablockas – išmanus, organizuotas, komunikabilus – galėtų būti organizuojamo teatro direktoriumi.
Tęsinys lapkričio 23 d. numeryje.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
