Naujausios
Direktoriaus rūpesčiai
Po Lietuvą važinėti vokiečių okupacijos metais buvo labai sunku, pavojinga. Tačiau reikėjo pasiekti Kauną, gauti pritarimą ir teatro steigimo dokumentus. Iš miesto valdžios išsirūpinęs visus leidimus, šiaip taip ne vieną kartą keliavo į Kauną. Čia buvo išduoti oficialaus, savarankiško teatro įkūrimo dokumentai. Vidaus reikalų valdyba 1943 m. rugpjūčio 25 d. davė leidimą Biržų mieste įsteigti valstybinę įstaigą – nuolatinį dramos teatrą su 12 etatų. Būtent remiantis šiuo dokumentu Biržų savivaldybė P. Zablocką paskyrė teatro direktoriumi. Teatrologai Biržų teatro istoriją buvo praleidę. Dr. Irena Aleksaitė susidomėjusi klausė mano pasakojamos šios istorijos ir palinkėjo, kad jauni teatro istoriją rašantys žmonės Kaune esančiuose valstybės archyvuose rastų patvirtinančius dokumentus apie trumpą dar vieno teatro Lietuvoje istoriją.
O tuosyk, 1943 m. pradžioje į Biržus laikinai buvo perkelti Miltinio pasiūlyti Panevėžio dramos teatro aktoriai. Pirmosios premjeros – Kazio Binkio „Atžalyno“ režisieriumi, studijos vadovu tapo Jonas Alekna, iš Panevėžio teatro studijos J. Miltinis pasiuntė Vladą Tautkevičių (vėliau Šiaulių dramos teatro aktorių) ir Zigmą Lapinską-Lapėną (vėliau Panevėžio dramos teatro aktorių, būsimojo aktoriaus, režisieriaus Algirdo Zigmo Lapėno tėvą).
„Atvažiavo vargani jauni žmonės. Kelnės sulopytos. Ir režisierius toks. Tačiau pamačiau, kaip užsidegusiai pradėjo dirbti! Padedant burmistrams, aprūpinome juos butais, sukūrėme palankesnes buitines sąlygas“, – vėliau rašė P. Zablockas. „Atsimenu, važiuodavau į tėvų ūkį atvežti jiems stipresnio maisto, o prieš premjerą vyrams ieškojau kelnių be lopų. Bet buvo tokie smulkučiai, kūdi, kad tik gerai užveržtos kelnės laikėsi. Didžiausia problema buvo gauti uniformų mergaitėms“, – jau man pasakojo buvęs direktorius Zablockas. Dekoracijas pagal scenografo Jono Surkevičiaus eskizus gamino Zablocko vadovaujamoje Amatų mokykloje.
„Noriu būti artistas!“
Norinčių vaidinti į pirmąjį susitikimą sugužėjo per 100 biržiečių. Vadovauti atrankai atvyko Miltinis, padėjo Alekna. Biržų jaunuoliams atrodė keistos tos užduotys. Zablockui įstrigusi viena jų: per kambarį reikėjo pernešti „pilną karštos sriubos lėkštę“. Atrinktiems būsimiesiems artistams Zablockis skaitė paskaitas apie teatro ryšį su visuomene, literatūrą ir teatrą.
Bendru visų nutarimu su atrinktais jaunuoliais jaunutis režisierius ėmė repetuoti Kazio Binkio „Atžalyną“. Aktuali dorovinė tema, scenoje daug jaunimo. Zablockis prisiminė Panevėžyje matytą 1941 m. spalio 18 d. parodytos J. Miltinio režisuotos premjeros Panevėžio teatre spektaklį. J. Alekna jame vaidino žilą, senyvą žmogų – Tijūną. 1937 m. sukurta K. Binkio pjesė sulaukė ir kitų teatrų susidomėjimo. Tikriausiai todėl, kad atspindėjo etines ir moralines dramaturgo vertybes, sugebėjimą kurti paprastą veiksmo intrigą, orientuotą į pačią įvairiausią auditoriją. 1941 m. rugsėjo mėnesį ją buvo pastatęs Šiaulių dramos teatre Juozas Stanulis. Įdomu, kad jau XXI a. Nacionaliniame dramos teatre pastatytas „Atžalynas“ spektaklio režisieriaus Jonas Vaitkus taip įvertintas: „prasminga grįžti prie dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia. Iš mūsų taško žiūrint ji gali pasirodyti ir paprasta, per nuoširdi, primityviai sentimentali, bet tuose žodžiuose, kurie ištariami Kazio Binkio „Atžalyne“, slypi kažkoks spindėjimas“ („7 meno dienos“). Biržiečius turėjo intriguoti tai, kad pjesės dramaturgijoje panaudota istorija yra tikrai įvykusi jų gimnazijoje.
„Atžalyno“ repeticijos dažniausiai vykdavo „Aušros“ mokyklos aktų salėje. Kasdien – darbas studijoje: judesio, kalbos pratybos ir pjesės repeticija. Tuomet 26-erių metų režisierius, talentingas menininkas Jonas Alekna buvo reiklus. „Naujosiose Biržų žiniose“ rašoma, kad Biržų teatro studija susilaukė gražaus būrelio tikrai meną mylinčių ir (ypač moterų) gabių jėgų. O Alekna laisvalaikio minutėmis gėrėjosi Biržų gamta, liejo taip pamėgtas akvareles, kuriose skleidėsi ir Širvenos grožis.
„Biržų miesto teatras nėra joks Panevėžio teatro skyrius ar filija, o atskiras, savarankiškas teatras, išlaikomas Biržų miesto savivaldybės. Teatro direktorius yra P. Zablockas-Šilojus“, – patikino „Biržų žinios“.
Gimsta teatro menas
Oficialiai patvirtinto Biržų teatro kolektyvas. Pirmosios eilės viduryje – režisierius Jonas Alekna. Šalia – pradėjęs vaidinti, vėliau Panevėžio dramos teatro, Jaunimo teatro aktorius Vilniuje Romualdas Klasčius. Sėdi pirmas dešinėje vėliau tapęs dailėtyrininku Edvardas Pranckūnas. Stovi pirmas iš dešinės – direktorius Petras Zablockas-Šilojus. Šalia stovi Vladas Tautkevičius, penkta –Ligija Sofija Vasiliauskaitė (Vaičiulėniėnė), šeštas stovi Adolfas Mekas, paskutinis dešinėje – Zigmas Lapinskas-Lapėnas,1944 m.
Pirmas iš kairės – Edvardas Pranckūnas, pirmas iš dešinės – Romualdas Klasčius. K. Binkio „Atžalyno“ premjera įvyko 1944 m. balandžio 15 d. Artėjo Raudonoji armija. Oficialiai įkurto Biržų miesto teatro trupė spėjo suvaidinti per 46 spektaklių.
„Vargšai artistai gyveno tik iš mažų algelių ir maisto kortelių“, – man pasakojo Valerija Zablockienė. 1943 metais gruodžio 4 dieną „Naujosiose Biržų žiniose“ teatro režisierius Jonas Alekna rašė, kad „Dalyką šiltai priėmė Biržų miesto burmistras P. Klybas ir viceburmistras Vasiliauskas. Pagaliau po keleto kietų bandymų, važinėjimų į Kauną, atseit po geros odisėjos, rudenį buvo gautas leidimas steigti Biržuose valstybinį teatrą [...]. Daug padeda B. Ž. Ū. Draugijos (Biržų žemės ūkio) direktorius K. Kregždė, apskrities agronomas Šukys, „Siūlo“ fabr. dir. Čempė, gimnazijos dir. Rudys, insp. Špokevičius.“ („Naujosios biržų žinios“, 1943). Daug talkino ir paskutinis Biržų burmistras Petras Kačinskas. „Puikiai prisimenu! Buvo jaunas 35–40 metų vyrukas. Nežinojau iš kur atvažiavęs, bet labai pritarė mūsų veiklai, protingai administravo, pats aktyviai veikė – buvo renkamas sporto klubo „Vilko“ klubo vadu, rėmė jo veiklą“, – pasakojo man P. Zablockas. Gerokai vėliau sužinojau, kad ir jį ištiko daugelio Lietuvos inteligentų likimas – kelionė į Panevėžio kalėjimą, Vorkutos lagerius...
Biržų teatro inspiracijos
1944 m. balandžio 15 d. įvyko spektaklio premjera. Psichologą vaidino būsimasis rašytojas ir filmų kūrėjas, o tuomet dar tik Biržų aukštesniosios prekybos mokyklos moksleivis Adolfas Mekas. Istoriką Gimnazijos direktorių vaidino būsimas poetas ir Sibiro tremtinys Leonardas Matuzevičius (teatro afišoje pasirašęs L. Milvydu), Jasių – ateityje tapsiantis žinomu žurnalistu ir menotyrininku E. Pranskūnas.
Įtikinamai Keraitienės vaidmenį atliko Ligija Vasiliauskaitė. Pokaryje mokytojavo: nuo 1944 m. dirbo Škilinpamūšio (Biržų r.) progimnazijos kūno kultūros mokytoja, Pasvalio pradžios mokyklos pradinių klasių mokytoja, Pasvalio gimnazijos kūno kultūros mokytoja. Matyt ne be reikalo nusidangino į kitą Lietuvos kraštą: Kretingoje pradėjo kurti šokius. Pasirodė besanti talentinga choreografe (L. Vaičiulėnienė, 1924–2014), sukūrė per 100 dainų šventėse šokamų choreografijos kompozicijų. Publikavo straipsnių, knygų choreografijos klausimais. Buvo respublikinių dainų švenčių vyriausioji baletmeisterė, Kretingos garbės pilietė, už nuopelnus Lietuvai apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino 1 laipsnio medaliu. Apie Biržų teatrą ji prisiminė: „Miltinio mokykla mums darė didelį įspūdį. Tiesiogiai mums vadovavo Alekna. Aišku, principai Miltinio mokyklos. Tai buvo ne žmogaus rengimas profesijai, o tiesiog jo santykių su menu formavimas. Buvo įdomu.“
Istoriką vaidino A. Virbickas, Aldoną – L. Bagdonaitė, inspektorių – V. Tautkevičius, Tijūną – Z. Lapinskas, Šurą – J. Kazėnas, Keraitį – V. Matulis, Žiogą – J. Sabas, Petrą – 1944–1948 m. Papilio progimnazijos direktorius, vėliau aktorius R. Klasčius. Jį spektakliuose kartais keitė Jonas Mekas.
Svajoję apie ateitį
J. Žiedūnas „Naujosiose Biržų žiniose“ (1944) rašė: „Biržų teatro pastatymas žavėjo žiūrovus savo nuoširdumu, paprastumu, išvengiant pas mus įprasto patoso deklamavime ir verkšlenimų. Tai yra didelis režisieriaus J. Aleknos nuopelnas“. Straipsnio autorius linkėjo teatrui „tokiais dideliais „Atžalyno“ žingsniais eiti priekin“.
Pasisekimas buvo didžiulis. Biržuose ir apylinkėse naujojo Biržų miesto teatro artistai suvaidino 46 spektaklius. „Biržų teatro pastatymas žavėjo žiūrovus savo nuoširdumu, paprastumu, išvengiant pas mus įprasto patoso deklamavime ir verkšlenimų. Tai yra didelis režisieriaus J. Aleknos nuopelnas. [...] Ypatingai reikia sveikinti režisierių, kuris tiek darbo ir pasišventimo įdėjo šiam naujam teatrui ir vien tik linkėti tokiais dideliais „Atžalyno“ žingsniais eiti pirmyn“, – „Biržų žiniose“ (1944 m. balandžio 29 d.) rašė J. Žiedūnas. Daugelis Biržų miesto teatro kolektyvo jaunuolių neilgai funkcionavusiame kolektyve gavo svarbios inspiracijos ateičiai, pasirinko vienokį ar kitokį kelią, vingiavusį meninės kūrybos laukais.
Buvo gauta nauja Ipolito Cieškos (mūsų kraštiečių literatų Pauliaus Drevinio, Eugenijaus Matuzevičiaus, Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno studijų draugo) 4 veiksmų pjesė kaimui „Dalia“. Jos biržiečiai pastatyti nebespėjo. Daug žadėjusią Biržų teatro veiklą nutraukė sovietinė okupacija. Artėjo Raudonoji armija, prasidėjo bombardavimai.
Karo metais žuvo ne tik žmonės, bet ir jų gyvenimą liudiję ženklai: dokumentai, knygos, pirmieji literatūriniai bandymai. Savivaldybės dokumentus, Biržų laikraščių komplektus sukrovė į sunkvežimį. Pajudėjo, bet bomba jį pasivijo pavymui... Žuvo ir oficialus teatro archyvas, pabiručiai užsiliko asmeniniuose albumuose.
Karas baigėsi
1944-siais – P. Zablockas paskirtas Joniškėlio progimnazijos direktorium. Ir vėl neilgam. Atsitiktinai sutiktas prokuroras Kėželis perspėjo: girdėjęs kalbant, kad direktoriaus ieško, „jau seniai turėtų būti suimtas“. Už ką? Kodėl? Nebuvo laiko aiškintis. Geranoriškas Biržų apskrities inspektorius sugalvojo išeitį: apiformino dviejų mėnesių atostogas „sveikatai stiprinti“. Zablockas slapstėsi drauge su žmonos broliu uošvijoje, kluone po šieno kupetomis. Likusi viena žmona Valė vis priiminėjo atsitiktinius „svečius“, „draugus“, „bendradarbius“, ieškančių galimybių sutikti Petrą. O jo kaip nėra, taip nėra...
„Mano ir garsiųjų Vileišių giminaitis J. Vileišis pasiūlė slėptuvę ir maistą savo kluone. Persikraustėme. Tačiau nesulaukę šeimininko su maistu, nutarėme grįžti jo pasiimti į senąjį kluoną. Bet uošvių Kazėnų sodyba jau buvo apsupta. Nuvežė į Pasvalio saugumo būstinę. Tų keturių valandų neįmanoma pamiršti: daužė kabeliu, tardydami rėkė, netekusį sąmonės liejo šaltu vandeniu... O aš vis „niet, niet...“. Nieko nepešę ginkluoti žmonės Petrą nutrenkė Biržuose, žinomame Dačinsko rūsyje, kuriame „tokiems buvo vieta“. Tačiau „dar geresnė vieta“ atsirado Panevėžio kalėjime.
Po beveik trijų mėnesių – teismas. Formaliai „teisė“ karinis tribunolas. „Buvau ne vienas. Tvirčiausias buvo toks Povilas Macaitis. Jis išrėžė: „Esate okupantai, neturite teisės mūsų teisti!“ Tai jam kainavo papildomus 5 metus tremties...“ 1946 m. sausio 16 d. rusiškai perskaitomas kaltinamasis aktas: Petrui dešimt lagerio metų su teisių atėmimu dar penkeriems.
„Mano gyvenimas iki nežinomo taško“
„Neribotiems metams atskirtas“ nuo tėvynės. Šiandien nemažai jaunuolių savo valia ilgam ar negrįžtamai apsigyvena JAV, Kanadoje, Europoje, Rytų valstybėse. Ieškodami sotesnio kąsnio. Sovietų tremiami galėjo pasvajoti tik apie menką kąsnelį, kuris galėtų užtikrinti jų egzistenciją. Kirsti miškus Komi ASR – tokia dabar buvo Petro Zablocko pareiga. Tai ne galutinis taškas. Dar buvo Inta, šunų ir ginkluotų kareivių apsauga. Gyvenimas atskirtyje „iki nežinomo taško“. Net ir vėlesnių metų Zablocko poezijoje skaitytojas gali pajusti pilkosios valandos šešėlius. Nakties tyla, sielvartas juodas – tokia gyvenimo tikrovė ženklino Sibire sumaitotus jaunystės metus.
– Nejau ir liks paklydęs takas
Tarp nesvetingų tolumų?
Nejaugi? –
O širdis vis plaks
Šventuoju ilgesiu namų.
Visur reikia draugo
– Naktis.
O prožektoriuos – tvoros.
Ak, kurgi namų židinys?
Griežto rėžimo lageryje susipažino su Grinkiškio mokyklos mokytoju, gimnazijos puoselėtojo Jono Poderio sūnumi Vytautu Poderiu. 1995 m. rugsėjo 1 d. pagerbtas tėvas, Poderio vardu nuo šiol vadinama ši mokykla.
Koks atvėrimas tai buvo man! Grinkiškis – tai mano tėtės J. Aleknos jaunystė, tėviškė. 1943 m. mokykla buvo perorganizuota į progimnaziją. Atvyko dirbti naujų mokytojų. Tarp jų ir mokytojo, mokyklos vedėjo Jono Poderio sūnus Vytautas Poderys, tuosyk Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas. Matau Zablocko rodomą nuotrauką – tikrai jis, su akiniais. Tik tremtyje.
Tikiu, kad galėjo rasti bendrą kalbą su Zablocku: išsilavinęs, gerą skonį turėjęs Grinkiškio mokyklos literatų globėjas rašė lyrinę prozą. Darbštiems mokiniams nestokojęs pagyrų, V. Poderys telkė ir dramos mėgėjus. Pastatė vaidinimą „Mieganti karalaitė“, populiarią Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės pjesę „Kuprotas oželis“.
1945 m. liepos 29 d. Kanos miškuose V. Poderys pateko į enkavedistų pinkles. Dešimt metų lagerio! Buvo apie ką draugams diskutuoti ir tremties dienomis – artima buvo poezija, teatras. Abu – prisiekę Dievui ir tėvynei. V. Poderio lemtis buvo liūdnesnė: 1956 m. iš tremties grįžo, bet po dešimtmečio besiirstydami su žmona ir sūneliu paskendo Kauno mariose. Liko dukrelė Birutė (ekonomikos mokslų daktarė B. Poderytė-Visokavičienė).
Nekaltas
Vyriausia karinė prokuratūra po dešimties metų peržiūrėjo P. Zablocko skundą. „1957 m. sužinojau, kad teistas nepagrįstai. Likau gyvas! Mirė Stalinas ir nuo mūsų drabužių nukrito kalinių numeriai. Reabilituotas ir 1959 m. paleistas į Lietuvą.“ Zablockui pavyko įsidarbinti Kauno rajono mokyklose. Pradėjo rūpintis esama kūryba, lageryje kurtais ir antologijoje „Benamiai“ sutelktais eilėraščiais, rašė.
Poetas, Biržų teatro direktorius nugyveno 95 metus. Šiandien galima bibliotekoje pavartyti, paskaityti, apmąstyti 1995 m. „Dobilo“ leidyklos išleistą Petro Zablocko eilėraščių ir laiškų knygą „Sekmadienių prieklėčiai“. Poeto lyriko kūrybą vainikavusią 1997 m. išleistą rinktinę „Po tuo dangum“, sudaryta iš eilėraščių, laiškų, dokumentinės apybraižos „Nesvetingos tolumos“, poezijos rinkinį „Einu per rugienas“. 1995 m. P. Zablockas buvo priimtas į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą. 1997 m. kuratorius Petras Zablockas buvo išrinktas Lietuvos evangelikų reformatų Bažnyčios Sinodo Kolegijos Prezidentu ir sėkmingai iki mirties Bažnyčiai vadovavo.
Sakoma, kad žmogus baigiantis gyvenimui jaučia, kad jo galios dar iki galo neišeikvotos. O dvasinė energija pliūpsniais liejasi jau nepavaldžiame kūne. Ir nesimato kelio pabaigos. Žvilgsnis nukreiptas į tolius, bet fizinė būtis jį jau pritvirtinusi prie artimiausio šaligatvio... Ir taip žmogus palengva nyksta daiktuose ir aplinkos peizaže. Ateities karta gal dar atmins bibliotekų rengiamuose metų kalendoriuose aptikusi pavardę iš raidės "Z". O jis nurimęs ilsėsis, amžinam poilsiui atgulęs Biržų evangelikų reformatų kapinėse, ant Širvėnos ežero kranto.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
