Parovėjiečių viešnia

Aušros BRIEDIENĖS nuotr.
Grožis...
Jau kelerius metus parovėjiečius lanko stirnaitė. Ji turi ne vieną vardą – Tulpė, Braškė, Grožis. Ji mėgsta pašarinius runkelius, morkas, obuolius. Viskas jai turi būti suraikyta mažais kąsneliais. Stirnaitei labai patinka ir biržietiškas batonas. Kiek panorės tiek jo ir atsikąs...

Jos guolis – užuovėjoj. Avietyne, serbentyne. Rūpestingą ir dėmesingą šeimininką stirnelė jaučia. Toje sodyboje užsibūna kelias paras. Ne vieną ir palydi, pasitinka. Ir žino kada šeimininkas sugrįš namo. Prie durų laukia. Žiūri pro langą. Glaustosi kaip vaikas.

Žmonės supranta: kažkas laukinį gyvūną prisijaukino, augino namie, o paskui paleido. Gal pabodo draugystė, gal pabūgo atsakomybės, gal prabilo sąžinė.... Po laiko.

Nukandžioti pumpurai, šakelės, išskintos uogos, gėlės. Sodybos šeimininkai ją nepiktai pabara ir už viską atleidžia. Ją saugo. Stirnaitė – kaimo simbolis. Jai negalioja jokie apribojimai, negresia baudos. Karantino nesilaiko, po kaimą vaikštinėja be kaukės. Kartais kaip vietinė gyventoja sukiojasi ir prie seniūnijos. Jai pašalpos nereikia. Apsieina ir be grožio paslaugų. Kailiukas kaip šilkas, kanopos žvilga, blakstienos ilgos. Akutės žiba, jeigu kas ją apkabina. Ir pasibučiuotų.

Su stirnų banda nesusideda. Parovėjiečiams žento ir šį pavasarį nepristatys.

Fotografuota prieš paskelbiant karantiną, kai visi, ir parovėjiečiai, ir stirnaitė buvo lygūs. Be kaukių.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.