Pamokėlė Paringužių žirgyne

Penk­to­kai į edu­ka­ci­nį už­siė­mi­mą Bir­žų ra­jo­no Pa­rin­gu­žių kai­me iš­vy­ko kar­tu su sa­vo auk­lė­to­ja Auš­ra Ma­cie­ne ir Bir­žų vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos vy­riau­sią­ja ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja-ins­pek­to­re Ra­sa Sta­ne­vi­čie­ne. Mo­kyk­li­nis au­to­bu­siu­kas su­ko Pas­va­lio kryp­ti­mi. Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja Ra­sa pa­sa­ko­jo, jog šį­met ne­to­li Gul­bi­nų eže­ro, Pa­rin­gu­žių kai­me, bu­vo įkur­tas žir­gy­nas, ku­riuo rū­pi­na­si ūki­nin­kė Gra­ži­na Sa­vic­ka. Pa­sak ins­pek­to­rės R. Sta­ne­vi­čie­nės, mo­te­ris daug me­tų sa­vo ūky­je lai­kė gal­vi­jus bei au­gi­no kiau­les. Ta­čiau di­džiau­sia jos sva­jo­nė bu­vo tu­rė­ti žir­gy­ną. Vie­ną žir­gą ji vi­sa­da lai­ky­da­vu­si „dėl šir­dies“. Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja džiau­gė­si, jog ūki­nin­kė la­bai my­li gy­vū­nus, ypa­tin­gai stro­piai rū­pi­na­si jų ge­ro­ve, sten­gia­si au­gin­ti­niams su­kur­ti mak­si­ma­liai ge­ras są­ly­gas. Vie­no ris­tū­no, ne­be­tin­ka­mo var­žy­boms, ji tie­siog pa­gai­lė­jo ir... jį nu­pir­ko, kad žir­gas su­stip­rė­tų.

Nu­vy­kę į ūkį, penk­to­kai iš­kart nu­sku­bė­jo į žir­gy­ną, kur juos pa­si­ti­ko pa­ti Gra­ži­na Sa­vic­ka. Ji su­pa­žin­di­no ma­žuo­sius su sa­vo žir­gais, pa­pa­sa­ko­jo apie jų cha­rak­te­rius, po­mė­gius, paaiš­ki­no, kaip rei­kia su ūky­je lai­ko­mais au­gin­ti­niais elg­tis, kas ga­li­ma ir kas drau­džia­ma. Penk­to­kai, pra­dė­ję pa­žin­tį nuo po­ni veis­lės ark­liu­ko, grei­tai sten­gė­si pa­lies­ti, pa­glos­ty­ti, pa­mai­tin­ti, pa­šu­kuo­ti ir achal­te­ką, ir Pran­cū­zi­jos ris­tū­ną ir bu­dio­nų veis­lės žir­gą. Ūki­nin­kė Gra­ži­na pa­ro­dė, kaip ji rū­pi­na­si au­gin­ti­niais, kur juos tre­ni­ruo­ja.

Lat­vi­jo­je gi­mu­si ir au­gu­si, bai­gu­si zoo­tech­ni­kos moks­lus, Gra­ži­na dar vai­kys­tė­je pa­mi­lo žir­gus. Ark­liais ji rū­po­si dar bū­da­ma ma­ža mer­gai­tė, o bū­da­ma paaug­le jau tu­rė­jo sa­vo au­gin­ti­nį. Nuo mei­lės žir­gams pen­kio­lik­me­tės neat­bai­dė net kri­ti­mai jo­di­nė­jant. Gy­ve­ni­me te­ko au­gin­ti vi­so­kių gy­vu­lių, bet vi­sa­da šir­dies džiaugs­mui zoo­tech­ni­kė tu­rė­da­vo vie­ną žir­gą. Vai­kams mo­te­ris sa­kė, jog nie­ka­da ne­vė­lu pra­dė­ti sva­jo­ti, nie­ka­da ne­vė­lu įgy­ven­din­ti vi­so gy­ve­ni­mo sva­jo­nes. Žir­gai jau­čia, jog yra my­li­mi ir at­sa­ko iš­ti­ki­my­be, drau­giš­ku bend­ra­vi­mu. Penk­to­kai pa­ste­bė­jo, jog vie­nas au­gin­ti­nis pri­pa­žįs­ta tik sa­vo šei­mi­nin­kę, ki­tiems su juo pa­tar­ti­na elg­tis at­sar­giai.

Moks­lei­viai vie­nas per ki­tą pa­sa­ko­jo apie ma­ty­tus ark­lius se­ne­lių so­dy­bo­se. Ki­ti smal­sa­vo, ar bū­tų ga­li­ma pa­jo­di­nė­ti, ar ga­li­ma at­va­žiuo­ti kar­tu su tė­ve­liais.

Ūki­nin­kė sa­kė, jog žir­gy­ne lau­kia­mi vi­si, ku­rie no­ri pa­bū­ti su žir­gais, pa­jo­di­nė­ti ar tie­siog į juos pa­si­žiū­rė­ti.

Su­si­ti­ki­mo pa­bai­go­je moks­lei­viai dė­ko­jo ūki­nin­kei, o vet. Gy­dy­to­ja Ra­sa Sta­ne­vi­čie­nė įtei­kė jai Bir­žų vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos pa­dė­kos raš­tą už mo­ki­niams or­ga­ni­zuo­tą edu­ka­ci­nę pa­mo­ką „Pa­žin­tis su žir­gais“.