Muziejuje - Manfredo vakarėlis apie emigraciją

Mu­zie­jaus dar­buo­to­ja Snie­guo­lė Ku­bi­liū­tė su­si­ti­ki­mą su sen­jo­ru, pe­da­go­gu, kraš­to­ty­ri­nin­ku Manf­re­du Bri­džiu­mi pa­va­di­no Manf­re­do va­ka­rė­liu. Po­nia Snie­guo­lė paaiš­ki­no, jog mu­zie­ju­je ati­da­rius pa­ro­dą "Sug­rį­ži­mai: išei­vi­jos pa­vel­das Bir­žų kraš­to mu­zie­ju­je "Sė­la" (ir ne tik...)", po­nas Bri­džius už­si­mi­nė dėl gi­mi­nių ir pa­žįs­ta­mų gy­ve­ni­mų emig­ra­ci­jo­je pa­ty­ręs įvai­rių iš­gy­ve­ni­mų. To­dėl bir­žie­tis bu­vo pa­kvies­tas pa­si­da­lin­ti pri­si­mi­ni­mais apie emig­ra­ci­ją.

Lie­tu­vo­je - žur­na­lis­tas, emig­ra­ci­jo­je - juo­da­dar­bis

Po­nas Manf­re­das Bri­džius pri­si­sta­tė, jog yra gi­męs 1936 me­tais Šuns­kuo­se, Ma­ri­jam­po­lės ra­jo­ne. Jo tė­tis Ka­zys Bri­džius tar­pu­ka­riu dir­bo žur­na­lis­tu, re­dak­to­riu­mi ke­liuo­se laik­raš­čiuo­se. Sa­vo kū­ri­nius pa­si­ra­ši­nė­da­vo sla­py­var­džiais Fa­ta Mor­ga­na, Alf­re­das Ban­ga... Dir­bo net Ma­ri­jam­po­lės teat­ro va­do­vu. Bu­vo iš­lei­dęs vie­ną poe­zi­jos kny­gą, ren­gė ant­rą, bet... Lie­tu­vą oku­pa­vo so­vie­tai. Ir Ka­zys Bri­džius 1940 me­tais pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją. O sū­ne­lis Manf­re­das li­ko su ma­ma.

Be­je, įdo­mi ir po­no Bri­džiaus var­do is­to­ri­ja. Pa­si­ro­do, tė­tis ža­vė­jo­si 19 am­žiaus pra­džios ang­lų poe­tu Džor­džu Bai­ro­nu, ku­ris bu­vo pa­ra­šęs poe­ti­nę dra­mą "Manf­re­das". To­dėl iš pa­gar­bos Bai­ro­nui sa­vo sū­nui ir da­vė Manf­re­do var­dą.

- Aš to var­do mo­kyk­lo­je net gė­di­jau­si. Vi­si tu­rė­jo įpras­tus var­dus, o ma­no - ne­gir­dė­tas, - pri­si­mi­nė po­nas Bri­džius ir pri­dū­rė, jog na­muo­se jį va­din­da­vo tie­siog Fre­du.

Tad 1940 me­tais Manf­re­das li­ko pu­siau naš­lai­tis, nes jo tė­tis at­si­dū­rė Vo­kie­ti­jos pa­bė­gė­lių sto­vyk­lo­je, iš kur po ke­le­rių me­tų iš­va­žia­vo į Ka­na­dą. Ten Ka­zys Bri­džius, Lie­tu­vo­je ga­na gar­sus žur­na­lis­tas, ga­bus li­te­ra­tas dir­bo juo­da­dar­biu sun­kų dar­bą auk­so ka­syk­lo­je. 1982 me­tais, bū­da­mas 74 me­tų, mi­rė vie­ni­šas sa­vo kuk­lia­me bu­te To­ron­te.

Sū­nus Manf­re­das gy­vo tė­vo emig­ra­ci­jo­je taip ir ne­pa­ma­tė. Tik ke­le­rius me­tus iki tė­vo mir­ties su­si­ra­ši­nė­jo laiš­kais. So­vie­tų lai­kais sten­gė­si gar­siai ne­kal­bė­ti apie emig­ra­ci­jo­je esan­tį tė­vą, ta­čiau val­džia tai ži­no­jo. To­dėl Manf­re­das Bri­džius, pen­ke­tais bai­gęs vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, ne­bu­vo priim­tas stu­di­juo­ti į Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą. Tad pa­si­rin­ko stu­di­jas Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te. Bai­gęs ins­ti­tu­tą, mo­ky­to­ja­vo Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio mo­kyk­lo­je. Taip Bir­žai ir ga­vo pui­kų pe­da­go­gą, me­niš­kos pri­gim­ties žmo­gų.

Po­nas Manf­re­das pri­si­mi­nė, kaip 1983 me­tais va­žia­vo į To­ron­to ka­pi­nes iš­si­kas­ti ir par­si­vež­ti į Lie­tu­vą ur­nos su tė­vo pa­lai­kais.

Nu­vy­kęs į Ka­na­dą, ap­si­gy­ve­no pas tė­čio drau­gą Vin­cą Pau­lio­nį. Ta­da daug su­ži­no­jo apie tė­vo ir ki­tų emig­ran­tų gy­ve­ni­mą emig­ra­ci­jo­je. Kar­tu su Pau­lio­niu To­ron­te ap­lan­kė bir­žie­tį emig­ran­tą, ži­no­mą me­ni­nin­ką, skulp­to­rių Jo­kū­bą Da­gį. Vin­cas Pau­lio­nis tu­rė­jo gra­žią Jo­kū­bo Da­gio skulp­tū­rą, ku­rią nu­spren­dė pa­do­va­no­ti Bir­žų mu­zie­jui. Ir ši skulp­tū­ra lai­vu bu­vo at­pluk­dy­ta į Lie­tu­vą ir da­bar sto­vi vie­no­je iš "Sė­los" mu­zie­jaus sa­lių.

Il­ge­sys ir pa­ra­ma Lie­tu­vai

Mi­nė­to­je mu­zie­jaus emig­ra­ci­jai skir­to­je pa­ro­do­je, ku­ri veiks iki me­tų pa­bai­gos, ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir dau­giau išei­vi­jos lie­tu­vių mu­zie­jui do­va­no­tų kū­ri­nių. Po­nas Manf­re­das Bri­džius tvir­ti­no, jog vi­si emig­ran­tai, nors ir ką jie kal­bė­tų apie ge­rą gy­ve­ni­mą už­sie­niuo­se, šir­dy­se il­gi­si Tė­vy­nės. To­dėl sten­gia­si Lie­tu­vai kuo ga­lė­da­mi pa­dė­ti. Štai mi­nė­tas su­val­kie­tis Vin­cas Pau­lio­nis ne tik bir­žie­čio Jo­kū­bo Da­gio skulp­tū­rą do­va­no­jo Bir­žų mu­zie­jui, bet Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­kio mo­kyk­lai per Ka­na­dos pa­ra­mos fon­dą yra at­siun­tęs 1000 do­le­rių.

Po­nas Manf­re­das pa­pa­sa­ko­jo, kaip vie­na gar­si emig­ran­tė dai­li­nin­kė sa­vo kū­ri­nių yra do­va­no­ju­si net ke­liems Lie­tu­vos mu­zie­jams.

Anks­tes­niais me­tais Po­nas Manf­re­das vie­ną to­li­mą gi­mi­nai­tę iš Ry­gos ae­rouos­to ly­dė­jo į Jo­niš­kį, iš kur į emig­ra­ci­ją prieš dau­ge­lį me­tų bu­vo iš­va­žia­vęs jos tė­tis.

- Kai pri­va­žia­vo­me Jo­niš­kį, ši mo­te­ris pa­pra­šė su­sto­ti. Iš­li­po iš au­to­mo­bi­lio ir at­si­klau­pė prie mies­to ri­bo­ženk­lio, nes iš šio mies­to jos tė­tis iš­va­žia­vo į Ame­ri­ką, - sa­kė pa­sa­ko­to­jas, ir paaiš­ki­no, jog ši mo­te­ris jau bu­vo gi­mu­si Ame­ri­ko­je. Ta­čiau ne­blo­gai kal­bė­jo lie­tu­viš­kai, mo­kė­jo lie­tu­viš­kų dai­nų.

Po­no Manf­re­do Bri­džiaus ma­ny­mu, Tė­vy­nės il­ge­sys yra bū­din­gas vi­soms išei­vių kar­toms, nors kai ku­rie tre­čios kar­tos išei­viai jau yra nu­tau­tė­ję ir ne­be­kal­ba lie­tu­viš­kai.