Moneta, ant kurios galima pamatyti Biržų krašto giedotojus

Mo­ne­tos na­cio­na­li­nė­je pu­sė­je – li­ni­jos, sim­bo­li­zuo­jan­čios uni­ka­laus lie­tu­vių liau­dies dai­nuo­ja­mo­jo pa­vel­do – su­tar­ti­nių – po­li­fo­ni­nę me­lo­di­ką. Li­ni­jos tai iš­pla­tė­ja, tai su­siau­rė­ja, vy­da­mo­si vie­na ki­tą, puoš­da­mo­si įvai­rio­mis geo­met­ri­nė­mis ir gy­vo­jo pa­sau­lio fi­gū­rė­lė­mis. Ant mo­ne­tos už­ra­šy­ta: LIE­TU­VA, SU­TAR­TI­NĖS, iš­lei­di­mo me­tai 2019. Mo­ne­tos ti­ra­žas 0,5 mi­li­jo­no vie­ne­tų, iš jų 5 tūks­tan­čiai BU ko­ky­bės mo­ne­tų nu­miz­ma­ti­nė­je pa­kuo­tė­je.

Pri­me­na­ma, kad su­tar­ti­nės – po­li­fo­ni­nės lie­tu­vių dai­nos. Jos 2010 me­tais įtrauk­tos į UNES­CO rep­re­zen­ta­ty­vaus žmo­ni­jos ne­ma­te­ria­laus kul­tū­ros pa­vel­do są­ra­šą. Su­tar­ti­nių pa­va­di­ni­mas ki­lęs iš veiks­ma­žo­džio „su­tar­ti“ – ge­rai de­rė­ti, bū­ti san­tar­vė­je, Su­tar­ti­nių at­li­ki­mas va­din­tas gie­do­ji­mu, o pa­ti su­tar­ti­nė - gies­me. Taip su­tar­ti­nės at­ski­ria­mos nuo nau­jes­nių dai­nų.

Pa­sak XX am­žiaus pra­džios Bir­žų kraš­to su­tar­ti­nių ži­no­vo Adol­fo Sa­ba­liaus­ko, se­nie­ji gies­mi­nin­kai „dai­nos ne­pa­va­dįs gies­me, o gies­mės – dai­na, - toks tarp jų skir­tu­mas“. Gie­da­mo­sios su­tar­ti­nės glau­džiai su­si­ju­sios su mu­zi­kos inst­ru­men­tais. Bir­žų kraš­te su­tar­ti­nes vy­rai nuo se­no pūs­da­vę sku­du­čiais, dau­dy­tė­mis, lamz­de­liais, taip pat kank­liuo­da­vę ma­žo­mis 4–6 sty­gų kank­lė­mis. Gie­do­to­jai steng­da­vo­si pri­lyg­ti inst­ru­men­ti­niam mu­zi­ka­vi­mui: „gie­do­da­vo, kaip gro­te gro­da­vo“. Pu­čia­mų­jų inst­ru­men­tų skam­be­sį pri­me­na kai ku­rie su­tar­ti­nių ref­re­nai: ti­ti­ty, tū­to, tū­ta­va. Po­li­fo­ni­nės mu­zi­kos vie­no­vę at­sklei­džia liau­dy­je var­to­tas tū­ta­vi­mo ter­mi­nas. Tū­ta­vi­mu va­din­tas su­tar­ti­nių gie­do­ji­mas. Pa­sak ku­piš­kė­nų, „su­tar­ti­nas gie­da ar­ba tū­tuo­ja“, o Va­bal­nin­ko apy­lin­kė­se „ais­ma tū­ta“ reiš­kė „ei­sim šok­ti“. Tū­tuo­ti – tai ir pūs­ti me­di­nius tri­mi­tus ar sku­du­čius. Su sku­du­čia­vi­mu gie­do­ji­mas gre­ti­na­mas ypač daž­nai: „rei­kia, kad su­tar­ti­nės sku­du­čiuo­tų­si“. Esa­ma ry­šio ir su paukš­čių bal­sais: apie gie­do­ji­mą sa­ky­ta „tū­tuo­ja kaip gul­bės“. Kai ku­rie sku­du­čiai va­din­ti paukš­čių var­dais: „un­tu­tis“, „un­ty­tė“, „tu­tu­tis“, „ūkas“. Dau­gu­ma su­tar­ti­nių bu­vo gie­da­mos šo­kant. Šo­kių pie­ši­niai ne­su­dė­tin­gi – vaikš­čio­ji­mas po­ro­mis prieš­prie­šiais ar­ba ra­tu, su­kan­tis už pa­ran­kių, su­da­rant „žvaigž­du­tę“... Ju­de­siai sai­kin­gi, daž­nai iš­kil­min­gi, grei­tes­nio tem­po su­tar­ti­nės pa­ly­di­mos trep­sė­ji­mo. Kar­tais šo­ka­ma sa­vi­tai „šlub­čio­jant“ – toks žings­nis, ma­tyt, ka­dai­se ga­lė­jo mėg­džio­ti kry­puo­jan­čią an­ties ei­se­ną.

Į Lie­tu­vos ne­ma­te­ria­laus kul­tū­ros pa­vel­do ver­ty­bių są­va­dą 2018 me­tais bu­vo įra­šy­ta nau­ja ver­ty­bė – Bir­žų kraš­to su­tar­ti­nės ir jų at­li­ki­mo tra­di­ci­ja. Pa­raiš­ką ir są­va­dą ver­ty­bei pri­pa­žin­ti ren­gė Pa­bir­žės tau­ti­nės kul­tū­ros drau­gi­ja.