Naujausios
Kaip ir įprasta (nes susitikimo vietos pakeisti negalima), minėjimo dalyviai rinkosi prie buvusios Biržų geležinkelio stoties, kur vyko pagrindinis minėjimas „Gyvuliniuose vagonuose – be atgalinio bilieto“. Vėliau dalis žmonių išvyko į Užušilių kaimą, kur buvo paminėti mokytojai tremtiniai.
Susitikimas ir minėjimas Biržuose pradėtas ekumeninėmis pamaldomis už gyvus ir mirusius tremtinius, už Tėvynę Lietuvą. Biržų evangelikų reformatų bažnyčios klebonas, kunigas Rimas Mikalauskas kalbėjo, kad žvelgdami į praeitį mes turime matyti viltį, nes „Dievas yra prisikėlęs, Jis yra gyvas“. Prisimindami tas baisias dienas, kai prosenelius, senelius, tėvus išvežė į tolimą ir nesvetingą žemę, pasak dvasininko, turime dar labiau branginti laisvės dovaną ir dėl jos būti pasiryžę kovoti gerą tikėjimo kovą. Kun. R. Mikalauskas linkėjo, kad birželio 14-oji mums visiems būtų daugiau vilties, o ne gedulo diena. Jis pastebėjo, jog čia gyvendami mes ir dabar esame lyg tremtyje, išbandomi gerbūviu, laisve ir pinigais. Dvasininkas kvietė maldoje prisiminti tuos, kurie kentėjo toli nuo Tėvynės. Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas, kunigas Algis Neverauskas pritardamas ragino niekada neparduoti Viešpaties už grašius. Jis drąsino ir ragino stiprybės semtis iš praeities, žvelgiant į tuos vyrus ir moteris, kurie ir sunkumuose neišsižadėjo savasties.
Simboliška, kad šįmet savo veiklos trisdešimtmetį švenčia ir Biržų tremtinių choras „Tremties aidai“, vadovaujamas Laimos Aukštuolienės. Minėjimo metu jiems atiteko renginio dalyvių sveikinimai, padėkos, linkėjimai. Choristai, kaip visada, dovanojo iš širdies gilumos kilusias, toli nuo Tėvynės Lietuvos gimusias dainas. L. Aukštuolienė prisiminė choro kūrimosi pradžią, tremtinių dainų šventes, kitus renginius, dėkojo visiems savo dainorėliams.
Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų skyriaus pirmininkė Danguolė Žiūkienė prisiminė birželio 14-ąją kaip baisiausią gyvenimo dieną. Pasak D. Žiūkienės, juodojo birželio ir kitomis dienomis buvo ištremti patys šviesiausi Lietuvos žmonės į tas Rusijos vietas, kurių kartais nežinojo net vietiniai gyventojai. 1950 metais iš Biržų buvo ištremti 127 gyventojai. Pati Danguolė tremtine tapo būdama 5-erių metukų. Ji iki šiol mena prie gultų prišalusius plaukus ir kibire užšalusį vandenį. Vaikai apie pramogas negalėjo net pasvajoti, piešti jie bandydavo ant beržo tošies.
Nuo 1941-ųjų iki 1953-ųjų iš Lietuvos buvo ištremta 131 600 žmonių, kas dešimtas iš jų buvo vaikas. Kelyje į tremtį ir joje mirė 5000 vaikų.
Sveikinimo žodžius susirinkusiems į minėjimą tarė rajono ir šalies politikai. Prie koplytstulpio buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakutės. Jaunieji Biržų krašto šauliai bandė į dangų pakelti simbolinius laisvės aitvarus.
Minėjime skambėjo žodžiai, skirti praeičiai, dainas atliko Laimos ir Artūro Aukštuolių duetas, koncertavo biržietis bardas Leonidas Čiūdaras.
Antroji minėjimo dalis vyko Užušilių kaime, prie koplytstulpio mokytojams tremtiniams. Kalbėta, jog tremtys palietė kas trečią Lietuvos šeimą. Užušilių kaimo bendruomenės pirmininkė Zita Kėželienė pasakojo, kad ši neganda palietė ir jos senelių, dėdžių šeimas. Z. Kėželienė pastebėjo, jog Užušiliuose dar yra gyvų tų tragiškų metų įvykių liudininkų. Žodį tarė ir Parovėjos seniūnijos seniūnė Daiva Juozaitienė, Biržų rajono meras Vytas Jareckas, savivaldybės tarybos nariai V. Valkiūnas ir I. Varzienė, Seimo nario V. Rinkevičiaus padėjėja S. Eitavičienė.
Prie koplytstulpio skambėjo L. ir A. Aukštuolių atliekamos viltingos dainos, žmonės uždegė atminimo žvakutes, primerkė savo darželiuose priskintų vasaros gėlių. Po minėjimo šeimyniškai vaišintasi Užušilių kaimo estradoje.
