Kviečia jaunystė

Bran­da su­tau­ri­no vei­do bruo­žus, gy­ve­ni­mo pa­tir­tys do­va­no­jo iš­min­tį. Ech, tie jau­nys­tės pri­si­mi­ni­mai! O sva­jo­nės – ar iš­si­pil­dė? Ką pa­lin­kė­tum šių lai­kų abi­tu­rien­tui? Į dar­bą ei­da­vai iš pa­rei­gos ar tai bu­vo ta­vo gy­ve­ni­mo bū­das? O vai­kai ir anū­kai – ar su­pran­tat vie­ni ki­tus? Ko dar lau­ki iš tau skir­to­jo lai­ko? – La­vi­na klau­si­mų kaip iš mū­sų me­tų.

Mes te­be­tu­rim ir abie­jų (pa­ra­le­lių) kla­sių se­niū­nus – Mo­ni­ką Ku­bi­liū­nie­nę ir Ma­rių Ei­du­ke­vi­čių. Ma­rius E. pri­ver­tė vi­sus su­si­mąs­ty­ti, per­skai­tęs Gab­riel Gar­cia Mar­quez, Ko­lum­bi­jos ra­šy­to­jo, at­si­svei­ki­ni­mo su gy­ve­ni­mu grau­do­ką ir kar­tu pil­ną op­ti­miz­mo laiš­ką, ku­rio leit­mo­ty­vas – ne­lauk, ką esi su­ma­nęs, ką dar pri­va­lai, da­ryk, veik, my­lėk, nes ry­to­jaus ga­li ir ne­be­bū­ti.

O Mo­ni­ka K. tik­ri­no mū­sų ži­nias ir at­min­tį. Te­ko pro­tus pa­mankš­tin­ti dvie­juo­se kon­kur­sė­liuo­se: 1. Ar ži­nai sa­vo gim­na­zi­jos is­to­ri­ją. 2. Ar pa­žįs­ti gim­to­jo kraš­to au­ga­li­ją. Rei­kė­jo ne tik at­spė­ti au­ga­lų sėk­las, žie­dus, vai­sius, bet ir su­gal­vo­ti drau­gams su iš­trauk­tu ža­lu­my­nu su­si­ju­sį lin­kė­ji­mą. O tai ne taip ir leng­va. Kon­kur­sų nu­ga­lė­to­jams – iš­ra­din­gi pri­zai.

Nuo­bo­džiau­ti ne­bu­vo ka­da: šur­mu­lia­vom, kal­bė­jom, dai­na­vom, šo­kom. O kur kal­bos apie li­gas, bė­das? Jų ne­bu­vo. Jų ne­bū­na.

Bir­žie­tiš­ka tar­me pra­skam­bė­jo kraš­tie­tės po­smai apie gim­tą­jį mies­tą:

Byr­žų krašts miels:
Mie­los ūpės, eže­rė.
Či gi­mio aš, či užau­go,
Ram, ger – či na­mė.

Tai su leng­vom šyp­se­nom, tai su nos­tal­gi­ja dar kar­tą iš­gy­ve­nom mo­kyk­li­nes iš­dai­gas, nuo­ty­kius nuo­ty­kė­lius, drau­gys­tes. O hu­mo­ris­ti­nis klau­si­mė­lis de­li­ka­čiai pri­mi­nė da­bar­ti­nio mū­sų am­žiaus pro­ble­mė­lę – už­mar­šu­mą. Išk­lau­sėm ir sa­vo kū­ry­bos ra­ši­nė­lius.

Kon­ku­ra­vom sa­vo tar­pe anū­kų ir proa­nū­kių skai­čiu­mi.

Mū­sų kar­ta sa­vo at­min­ty­je iš­sau­go­jo liau­dies dai­nas, kur­tas šimt­me­čiais. Jos ir šian­dien vir­pi­na mū­sų šir­dis.

Įs­pū­din­giau­siai at­ro­dė pen­kio­li­kos bal­ta­gal­vių aš­tuo­nias­de­šimt­me­čių "ra­te­liai". Ėjom "Jur­ge­lį meist­re­lį", "Žil­vi­tį", "Aguo­nė­lę". Ją ir pa­sė­jom, ir su­bran­di­nom. Mes juk mo­kam. Mes dar šo­kam!

Pri­si­mi­ni­mai su­ve­dė su jau iš gy­ve­ni­mo išė­ju­siais. O jų jau – de­vy­nio­li­ka. Ne­be­san­čių, bet vis dar tarp mū­sų. Pa­dė­kos ir pa­gar­bos gė­lės pra­žy­do ant mū­sų abie­jų auk­lė­to­jų – Ja­ni­nos Pan­go­nie­nės ir Me­čis­lo­vo Pap­laus­kio – ka­pų.

To­kie mes, 6-ojo de­šimt­me­čio jau praė­ju­sio šimt­me­čio abi­tu­rien­tai.

Aki­mir­kos. Tra­pios aki­mir­kos... Jos kei­čia vie­nos ki­tas ir sku­ba sku­ba.