Knygnešių takais

E. Duderio nuotr.
Biržų skautai, Boriso Dauguviečio vardo draugovė aktyviai ir prasmingai dalyvavo stovykloje, skirtoje Lietuvos knygnešiui Jurgiui Bieliniui atminti.
Jurgis Bielinis – biržietis, Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis. Pasirašinėjo slapyvardžiais – Juozapas Baltasis Erelis. Šis žmogus gimė Biržų apylinkėse 1846 m. kovo 28 d., Purviškiuose, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje. Kad ir gaudomas Rusijos žandarų, jis aktyviai švietė Lietuvos žmones, gabeno draudžiamą literatūrą, dalyvavo Lietuvos šviesuomenės veikloje – mokė lietuvių kalbos. Mirė Jurgis 1918 m. sausio 18 d. Katinuose, Joniškėlio valsčiuje, palaidotas Suoste.

Miniu šį iškilų Lietuvos žmogų ne veltui – savaitgalį vyko Panevėžio tunto skautų stovykla – sezono uždarymas. Stovyklos tema – Lietuvos knygnešių takais, skirta būtent Jurgiui Bieliniui atminti. Biržų skautai, Boriso Dauguviečio vardo draugovė, taip pat prisijungė prie tradiciškai vykstančio sezono uždarymo. Atvykę į stovyklavietę, kuri organizuota Žaliojoje girioje, prie Vilktupio šaltinio, ir įsikūrę joje, rikiuotės metu skautai sužinojo, jog bus kalbama apie žemietį J. Bielinį.

Palapinės pastatytos, laužas kūrenasi, tad pirmyn į edukacijas ir žaidimus. Patyrę stovyklos skautai surengė tikrą knygnešio kelionę – ėjo tais pačiais takais, kaip ir buvo gabenamos knygos per sieną Tilžėje. Susiskirstę į komandas, pradėjome knygų kelionę. Kas slapstėsi nuo žandarų, o kas buvo jais ir stengėsi sugauti žymų knygnešį. Deja, jis turėjo daugybę draugų, kurie jam talkino, todėl žandarai pralaimėjo, knygos pasiekė Lietuvos žmones. Kol vyresnieji ėjo knygnešių takais, jaunesni skautai piešė tai, kaip supranta Lietuvos laisvę – kokie pavojai laukė tuo metu lietuvybės platintojų nelengvame jų kelyje.

Po vakarienės prie stovyklos bendro laužo toliau vyko kelionė laiku. Stovyklos štabas surengė pristatymą apie knygnešio nuotykius, pasakojo apie jo gebėjimą slėptis nuo žandarų. Labiausiai patiko pasakojimas, kaip Jurgis paprašė pažįstamo bliauti kaip avinas ir bėgti lauku, kad žandarai pamanytų, jog tai išsigandęs Jurgis bėga nuo jų. Žinoma, Jurgis tuo metu laimingai pernešė knygas per sieną.

Jaunieji skautai laužo šviesoje pristatė savo piešinius, po to visi, pritariant gitarai, dainavome lietuviškas dainas. Laikas bėgo greitai, nes veiklos buvo tiek, kad vos spėdavome pavalgyti ir vėl pasinerdavome į knygnešių nuotykius. Miegas palapinėse turėjo savo žavesio, teko netgi po du miegmaišius panaudoti, bet nesušalome, nes mes gi skautai – knygnešiai, todėl privalėjome būti kantrūs.

Deja, kaip ir kiekviena stovykla, ši baigėsi. Prieš bendrą rikiuotę ir raportus, susitvarkėme stovyklavietę. Skautų šūkis stovykloje – palik švariau, negu radai. Tikimės, kad oras ir laikas mums bus palankus, todėl grįšime į Vilktupio stovyklavietę vasario mėnesį, kai bus skautijos įkūrėjo Roberto Baden Pouvelo gimtadienis. Tada vėl nakvosime palapinėse, kūrensime skautiškus laužus, bendrausime, žaisime žaidimus, dainuosime lietuviškas dainas bei mokysimės pilietiškumo.