Intriguojanti moteris ir ryšys, stipresnis už kraują

N. Podinskienė.
Antrą šimtmetį skaičiuojantis molio namas sodo paunksmėje, plaukianti laivu mergina su beždžionėle rankose, maža žydų mergaitė lakstanti tarp varvančių medlievų… ir senas albumas, kurį mes, jaukiai įsitaisiusios su ponia Nijole, vartome jos mažame baltame namelyje Nemunėlio Radviliškyje.

Visus šiuos vaizdus sieja ypatinga moteris – Petronėlė Davidonienė (mergautine pavarde Drevinskaitė), Nijolės močiutė. Ji ir yra toji mergina, plaukianti laivu. Apsirengusi balta suknele tiesiu žvilgsniu stebi mus iš mažytės pageltusios nuotraukos.

Apsirengusi puošniais rūbais, įnikusi į knygą arba tingiai besisūpuojanti hamake... Petronėlės ankstyvasis gyvenimo periodas žinomas tik iš šių nuotrupų, kurios užfiksuotos senose fotografijose. Pirmojo pasaulinio karo metais Drevinskų šeima pasitraukė į Rusiją. Grįžusi Petronėlė apsistojo savo tėtės statytame dviejų galų moliniame name. 1924 m. ištekėjo, pagimdė . Išsiskyrė. Viena augino sūnų Eugenijų.

Nepaisydama tokios gan sudėtingos padėties, kai sūnui suėjo šešeri metai, Peronėlė nuvažiavo į Kauną ir pasiėmė auginti mergaitę Gabrielę Dumbraitę. O dar po kurio laiko – 1939 m. namo parsinešė naujagimę žydaitę, kurią pakrikštijo Eleonora ir davė savo pavardę.

Petronėlė – moteris intriguojančia praeitimi. Norėtųsi daugiau detalių, tačiau jas pasiėmė užmarštis. „Žinau tik nuotrupas, kad ji gamino ledus, lyg tai tiekdavo juos arbatinei, žiūrėjo gyvulius, dirbo žemę, eidavo žvejoti. Deja, kol buvo galima kažką sužinoti, šeimos istorija nedomino. Senasis namas buvo pilnas nepaprasto grožio senovinių baldų iš močiutės laikų, tačiau nieko neliko – sodybą pardavėme viską palikę. Nevertinome. O dabar skaudu žiūrėti važiuojant pro šalį į tai, kas beliko iš gimtųjų namų“, – sako Petronėlės anūkė Nijolė.

Tiesa, 2006 m. „Liaudies Kultūroje“ yra nuotrupa iš kraštiečių prisiminimų, kuriuose tarp kita ko išnyra Petronėlės Davidonienės pavardė. Rašoma, kad ji „tiko prie išgėrimų“, mėgo kortuoti, rūkė pypkę, su moterimis apie siuvimus ir audimus nekalbėjo, nes šių darbų nedirbo. Akivaizdu, kad Petronėlė buvo pralenkusi laiką, emancipuota moteris.

Pas jos ankūkę Nijolę Podinskienę atvykome artėjant žydų tautos genocido atminimo dienai. Išgirdę, kad Nijolės tėtis, Eugenijus Davidonis buvo apdovanotas prezidento Valdo Adamkaus Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Už tai, kad nepaisydamas mirtino pavojaus sau ir savo šeimai Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydų tautybės žmones nuo nacių genocido. Atvykę supratome, kad istorija prasideda nuo moters – jo mamos Petronėlės.

Kodėl Petronėlė Davidonienė pasiėmė globoti žydaitę, iki šiol nevisai aišku. Žinoma tik, kad mergytės mama ją paliko lietuvei ir pati išvyko gyventi į kitą Lietuvos kraštą.

„Aš atsimenu, kad virtuvėje buvo dvi durys – vienos į miegamąjį, o kas už kitų – buvo paslaptis Tai man visada kėlė smalsumą, tačiau tik suaugusi sužinojau, kad tenais buvo nedidelis kambarėlis, kuriame slapstydavo Eleonorą, kurią mes vadindavome Liuse. Jasiškių gyventojai buvo draugiški ir niekas nebūtų Liusės išdavę, tačiau kambarėlio prisireikdavo, jei į kaimą atvažiuodavo svetimi“,- pasakojo Nijolė.

1954 metais Petronėlė mirė. Vėl imame į rankas nuotraukas. Štai Eleonora prie karsto, veidas išsigandęs. Gyventi paauglė liko su Eugenijumi ir jo žmona – Nijolės tėvais.

„Mama pasakojo, kad vieną sykį, bekasant bulves, Eleonora atbėgo rėkdama: „Svečių atvažiavo!“ Tai buvo jos tikroji motina su vyru. Atvežė saldainių. Mama žinojo, kad jie turi atvažiuoti, mat išgirdo apie močiutės Petronėlės mirtį. Eleonorą išsivežė su savimi į Klaipėdą“, – pasakojo Nijolė.

„Tačiau Liusė nebuvo patenkinta nauju gyvenimu, vis rašydavo, priekaištaudavo, kam ją atidavė. Tikroji motina nerado ryšio su mergaite. Ištekino ją už žydo gydytojo pavarde Faktor, jiems gimė sūnus Miša. Bet ne ką laukus Liusė išsiskyrė. Buvęs vyras išvyko į Izraelį. O vėliau ir mama, pasiėmusi Eleonoros sūnų. Taip Liusė liko viena. Dažnai atvažiuodavo į Jasiškius. Rašydavo laiškus, Eugenijus jai vis dar buvo kaip tikras brolis. 1967 m. Eleonora ištekėjo vėl. Už Nikolajaus Nosovo, susilaukė dukters Tatjanos. 2003 metais mano tėtis mirė. Norėjome pakviesti Liusę į laidotuves, tačiau nesisekė jos surasti. Tada sužinojome, kad 2002 metais ji mirė“, – baigė Nijolė.

Dabar šimtametėje sodyboje žioji tušti langai, užkaltos durys, siūbuoja namą praaugę medlievų krūmai. Užakę du kiemo tvenkiniai, kurių vieną Linmarka vadino. Bet prie namo saldinius obuolius veda sena obelis.

Nijolės atmintyje – plačiai atvertos namo durys, kurių kairėje pusėje rasodinkas ir akinančios medetkos, o dešinėje – gėlių darželis, kryžius ir pavasarį kvepiantys bijūnai. Didžiulė kriaušė su mažytėmis prasto skonio kriaušytėmis, kurios įmestos į cukraus sirupą žiemą tampa tikru skanumynu. Burnoje – džiovintų medlievų saldumas. Staiga vėl ima kaisti duonkepė ir mama iš jos traukia duoninę antytę. Su broliu plonai suraikę ant pečiaus pasikepa bulvių... Vieni pas kitus vakaroja kaimynai, žaidžia kortomis, kepa kugelį... Gyvenimas Jasiškių kaime. Elektra atsiranda tik vėliau. O iki tol šviesą skleidė įstabaus grožio žibalinė lempa. Ir jos pakako.