Naujausios
Darbas, kuriame daug atradimų
Bibliotekininkų metų nominacija „Ad astra“ Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje įsteigta 2017 metais. Pavadinimas pasirinktas pagal Gabrielės Petkevičaitės-Bitės romaną. Beje, šiemet vertinimo komisija sulaukė rekordiškai daug kandidatų paraiškų, tačiau išrinko dvylika kandidatų, o apdovanojimus galima skirti tik trims bibliotekininkams.
I. Drevinskaitė buvo įvertinta už žinomų žmonių, kilusių iš Biržų krašto, atminimą, jų garsinimą Lietuvoje bei užsienyje. 2020 metais japonų žurnale „Transit“ buvo publikuotas jos straipsnis apie Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro veiklą ir Biržų biblioteką.
Kuo svarbus kūrybingo bibliotekininko darbas, kalbamės su I. Drevinskaite.
Ar sunku gyventi, dirbti kūrybingam žmogui? Ar bibliotekoje atradote save?
Dar būdama mokinuke, uoliai lankiau Biržų biblioteką dar tuomet, kai Vaikų skyrius buvo centre, ten, kur dabar veikia valgykla. Paradoksas, tačiau nesu labai gera tikro bibliotekinio darbo išmanytoja, užtat žaviuosi kolegomis, kurie sistemina, komplektuoja, koduoja, laisvai nardo tarp knygų lentynų ir net užsimerkę randa reikiamą leidinį. Be abejo, tai - tikroji bibliotekos esmė, o ji turi savo papildinius. Vienas iš jų - biblioteka, kaip susitikimų ir kultūrinio dialogo erdvė. Biržų bibliotekos Parovėjos filiale pradėjau dirbti 2013 metais, į Biržus grįžusi po darbo turizmo srityje įvairiose pasaulio šalyse. Man patiko. Kas žino, gal ir dabar ten dirbčiau, jei tuo metu ne naujai bibliotekai pradėjusi vadovauti Vilmantė Vorienė, kuri pakvietė mane pereiti į viešąją biblioteką. Ėmiau kuruoti viešuosius ryšius.
Iš prigimties esu kūrybingas žmogus, man patinka organizuoti , tad pastebėjau, kad biblioteka gali tapti ta vieta, kurioje vyktų ne tik literatūriniai renginiai. Bibliotekininko darbas - tai atradimų darbas. Tavęs niekas neieškos - turi ieškoti pats. Tave suras tiek, kiek suteiksi šansų būti rastam. Šiame darbe susikerta viskas - išsilavinimas (darbe visiškai „išnaudoju“ savo menotyros studijas), išsiauklėjimas, žmogiškosios savybės, diplomatija, politika, susiformavusi regiono kultūrinė patirtis ir tradicija, jos išmanymas ir poreikio kaitai suvokimas. Bibliotekininkas negali būti bet koks, jis privalo būti visoks. Tuo šis darbas ir yra įdomus. Apmaudu tik, kad mažai vertinamas. O man asmeniškai pastarųjų kelių metų biblioteka iš klaustuko (biblioteka?) yra tapusi šauktuku (biblioteka!).
APDOVANOJIMAS IR... ,,TRENKTAS“ LAIKAS
Kaip vertinate jums skirtą nominaciją ,,Ad astra“?
Tai buvo maloni bibliotekos direktorės Vilmantės Vorienės ir kolegų staigmena - nežinojau, kad esu pasiūlyta nominacijai gauti, o apie apdovanojimą sužinojau socialinėje erdvėje, kai Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės - Bitės viešoji biblioteka paskelbė laureatus. Pats faktas, žinoma, malonus, bet apdovanojimo labai nesureikšminu. Man atrodo, kad pats didysis kelias dar laukia ateity, nors ir dabartinį žvyrkelį nutiesti reikėjo nemažai kantrybės, darbo ir tam tikrose situacijose užsispyrimo. Viskas labai gražiai susidėliojo - tai penktieji, jubiliejiniai, „Ad astros“ metai, kurie sutapo su šiais metais švenčiamu Gabrielės Petkevičaitės - Bitės 160-uoju jubiliejumi. Pagal jos romaną „Ad astra“ ir yra pavadinti šie Panevėžio ir Utenos apskričių geriausių bibliotekininkų apdovanojimai. O pats apdovanojimas man įteiktas rugsėjo 30 dieną, Adolfo Meko 96-ojo gimtadienio dieną...
Pasinaudodama proga, norėčiau padėkoti bibliotekos direktorei V. Vorienei, savo kolegoms - vienas lauke niekuomet nebūni karys. Išskirtinis ačiū Adolfo ir Jono šeimai, artimiesiems, giminaičiams, bičiuliams - visko pradžia yra jie. O gražiausi padėkos žodžiai - tai savo artimiausiems žmonėms, šeimai - jie yra patys pakančiausi šioje mano ir Mekų meilės istorijoje. Apdovanojimas reiškia vieną - dar didesnį įsipareigojimą ir atsakomybę. Vadinasi, ne kartą „susirgusi“ savo darbu ir vėl pasveikusi, juo sirgsiu toliau.
Daug dėmesio ir širdies skiriate Jono Meko atminimui... Kodėl būtent ši asmenybė jus žavi, kas, jeigu ne jis, dar įdomus jums, Biržams?
Jono Meko ir Biržų bibliotekos bičiulystės pradžia ir tolesnis ryšys jau yra aprašytas ne vieną kartą... 2016 metai - atskaitos metas. Tada pirmą kartą parašiau J. Mekui elektroninį laišką, nes jau ruošiausi jo 95-ajam jubiliejui. O tada, kaip pasakytų J. Mekas - „viskas buvo parėdyta angelų“. Susirašinėjimai, interviu su juo, išnykusio Semeniškių kaimo įprasminimas laukų akmeniu, J. Meko atsiųstas archyvas iš Niujorko, dviejų dienų renginys „Sniego ilgesys“, skirtas J. Meko 95-ajam jubiliejui, pažintys ir nuoširdi draugystė su jo giminėmis, šeima, bičiuliais ir... Jono mirtis. Man ir Biržų bibliotekos direktorei buvo labai aišku: J. Meko atminimas Biržuose laukų akmeniu neturi baigtis. Taip gimė Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro idėja. Tai, ką praėjome kuriant šį centrą - neįkainojama darbinė ir asmeninė patirtis, toks truputį pseudolaikas. Tuo pačiu metu, steigiant centrą ir vykstant visiems politiniams bei kitokiems viražams, bendradarbiavau su Kęstučiu Pikūnu rengiant dabar jau garsią knygą „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“. Tuo pat metu leidybai buvo rengiama ir J. Meko „Semeniškių idilių“ audioknyga... Tad 2019 m. antroji pusė, ypač jų pabaiga - tikrai „trenktas“ laikas. 2020 m. kovo 1 d. Mekų centras pradėjo oficialią veiklą.
Šio centro veikloje itin svarbus yra ne tik Jonas, bet ir jo jaunesnysis brolis Adolfas - Lietuvoje, o ir Biržuose menkai težinomas, bet JAV toks pat garsus kaip ir brolis. Iš gabalėlių „surankioti“ Adolfą yra ne ką mažesnis iššūkis nei kaupti ir sisteminti medžiagą apie daug garsesnį Joną. Bet taip jau nutiko mano profesiniame kelyje, dar kartą pakartosiu Jono itin mėgtą posakį: „Viskas buvo parėdyta angelų". O aš toliau tiesiu kelius link Jono ir jo jaunesniojo brolio Adolfo ryšių užmezgimo, archyvinės medžiagos paieškos, viešinimo, kalbinimo, gilinimosi, pažinimo. Turime daug gražių planų, idėjų, laukia sunkūs ir įdomūs 2022 m. - J. Meko 100-osios gimimo metinės. Dar vėliau - jau ir A. Meko šimtmetis...
UŽTRUKUSI KELIONĖSE, BET SUGRĮŽUSI
Kur, jeigu ne bibliotekoje, norėtumėte dirbti?
Nemažai metų esu dirbusi tarptautinio turizmo srityje keliose užsienio šalyse. Gido diplomą turiu dar nuo studijų metų Vytauto Didžiojo universitete. Gidavimu iki šiol kartais užsiimu su didžiuliu malonumu - tiesa, dabar tik po Biržų kraštą. Darbas turizmo srity tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kupinas romantikos, o išties tai - varginanti ir fizine, ir emocine prasme, veikla. Ispanijoje, Turkijoje, Tenerifėje dirbau ne tik su lietuviais, bet ir su latviais, rusais, baltarusiais, tadžikais, rumunais, moldavais, uzbekais, bulgarais, ispanais, turkais, kubiečiais, argentiniečiais. Esu iš tos kartos, kuri puikiai moka rusų kalbą, o tokie gidai yra itin vertinami. Iš tiesų buvo gyvenime toks laikas, kai duoną man pelnė būtent rusų kalbos mokėjimas. Ne kartą gelbėjo ir anglų kalba. Dirbdama ir gyvendama Ispanijoje, dar prieš išvykdama ten, mokiausi ispanų, Turkijoje praleidau daugiausia laiko, pramokau ir tos šalies kalbą tiek, kad buitinėse situacijose ji man nebekeltų streso. Turizmas yra ta sritis, kuri vilioja mane iki šiol. Jaučiu malonumą vesti ekskursijas. Būdama studente, pradėjau mokytojauti. Mano pirmieji anglų kalbos mokiniai Kaune buvo už mane jaunesni trim ar keturiais metais - mokiau dvyliktokus, o aš pati - magistrantė... Turiu ir pedagogikos diplomą, ir keleto metų praktikos mokykloje. Sunkus tai darbas... Mano širdies specialybė, kuriai atidaviau 6 studijų metus Vytauto Didžiojo universitete, šiais laikais, kaip, ir anuomet, prieš 25 metus, skamba kiek ufonautiškai - turiu menotyros bakalauro diplomą ir teatrologijos magistro diplomą. Nors nesu pagal savo tikrąją specialybę dirbusi nė vienos sekundės, bet nė karto nepasigailėjau, kad studijavau meno, o magistrantūroje būtent teatro istoriją, teoriją ir kritiką. Studijų nešamus dividendus jaučiu dabar, naudoju juos savo darbe ir kaupiu jų rezervą toliau. Dar viena aistra - žurnalistika. Rašymas man - savotiška terapija. Teksto sakinys, pavadinimas, įžanga gali gimti verdant sriubą, vairuojant automobilį, ravint daržą... Man patinka draugystė su žodžiais, rašymas nekelia visiškai jokio streso. Tad, jei dabar nebūčiau bibliotekoje, greičiausiai dirbčiau kurioje nors iš šių sričių. Bet kokiu atveju, tai vis tiek būtų susiję su kultūra: man tai įdomu, man dėl jos skauda, mane ji džiugina ir neramina... Šiuo metu taip pat dirbu Lietuvos kultūros taryboje bei Nacionalinės kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos valdyboje - laiko atžvilgiu kartais tai pareikalauja labai didelės koncentracijos, bet užtat turiu prabangą jausti ir žinoti ne tik regioninį, bet ir nacionalinį, tarptautinį kultūros pulsą.
APIE PELENĘ IR VILTĮ...
Kokia ateities biblioteka? Ar biblioteka turi ateitį, jeigu viskas persikelia į virtualią erdvę?
Nenoriu svaidytis skambiomis frazėmis ir kalbėti apie knygų reikalingumą, skaitymo naudą ir panašiai. Netikiu, kad knygos išnyks, tikiu, kad jų reiks ir tuo pačiu linkiu, kad bibliotekos kuo drąsiau žengtų šiuolaikinių technologijų, skaitmenizacijos link, ką šiuo metu itin skatina įvairios finansavimo ir rėmimo programos. Bibliotekoje privalo užtekti erdvės viskam. Visai neseniai Lietuvos bibliotekininkai buvo susirinkę į konferenciją, kurios metu sukūrė ir pasirašė bibliotekos manifestą „Biblioteka - visiems“. Jau seniai dirbame tokiu principu, bet esu įsitikinusi, jog kiekvieną įstaigą, o ypač kultūros, renkasi tik tie asmenys, kuriems ta įstaiga ir jos teikiamos paslaugos yra reikalingos, įdomios, naudingos. Manau, kad Lietuvos kultūroje pagaliau pokytis įvyks tik tada, kai nuo kalbų pereisime prie darbų: per 30 nepriklausomybės metų kultūra tiek nacionaliniu, tiek regioniniu lygmeniu tebėra Pelenė. Dirbantys kultūros srityje supras, apie ką kalbu... Rugpjūtį tarptautiniame 20 pasaulio valstybių forume buvo priimta Romos kultūros deklaracija, kurios pagrindinė esmė - raginimas šalių vyriausybėms imtis veiksmų įtvirtinant kultūrą kaip prioritetinę sritį politikoje. Ne tik bibliotekos, bet ir visas kultūros sektorius tik tada turės aiškią, o ne miglotą ir pažadais paremtą ateitį, kai kultūra koja kojon žengs šalia kitų sričių, kai pagaliau bus suvoktos ir imtos vertinti kultūros sąsajos su kitomis veiklomis, pavyzdžiui, ekonomika, užimtumu, švietimu...
Įvertinimai bibliotekininkams - pagaliau atsigręžta ir į juos... Ar ne per vėlai?
Bibliotekininkai savo siauram rately yra nuolat įvertinami, pastebimi, skatinami. Neturime mes nei profesinės šventės, kurios proga sveikina visi valdžios atstovai, nei, galbūt ,to tikro suvokimo visuomenės akyse, kas iš tiesų yra tas bibliotekininkas, koks jo darbas ir su kuo jis valgomas. Tenka susidurti su žmonėmis, kurie, panašu, po pradinės mokyklos baigimo bibliotekoje daugiau ir nesilankė. Dalyvaujant seminaruose, konferencijose, įvairiuose posėdžiuose ir pasitarimuose, kurių bibliotekininko kasdienybėje nestinga, susiduriame su dar vienu reiškiniu: didžiųjų miestų kultūros srities atstovai visas Lietuvos bibliotekas infrastruktūros prasme įsivaizduoja esant tokias pat, kaip nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka... Tikrovė gi visai kitokia... Jei kas įsivaizduoja, kad dirbti bibliotekoje yra lengva, galiu tik nusišypsoti - jau seniai su tokiu žmogumi nebesiginčiju. Bet tas, kuris bent kažkiek suvokia šio darbo specifiką, visada supras ir bibliotekos vertę, ir bibliotekininko reikalingumą. Mums, dirbantiems bibliotekose, bibliotekų lankymas yra pats geriausias ir vertingiausias mūsų darbų įvertinimas. O tokiems įvertinimams senaties termino nėra.
Ačiū už pokalbį.
Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.
