Naujausios
Papasakokite apie savo tėvų namus, vaikystę, šeimą. Kas labiausiai įsirėžė atmintyje iš to laikmečio?
Nuo gimimo esu biržietė – gimiau, augau ir vidurinę mokyklą baigiau Biržuose. Mano biržietiškumą išduoda tikriausiai Biržų kraštui būdingiausia pavardė, kuri kituose Lietuvos regionuose skamba pakankamai autentiškai, o mums, biržiečiams, yra įprasta. Mano tėtis Petras yra iš Biržų, o mama Gelmina – iš Utenos krašto, nuo Alaušo ežero. Taigi savo vaikystę praleidau arba Biržų mieste, pas Biržų babą (taip vadindavome močiutę) ir senelį, arba Petroniškio kaimo vienkiemyje pas Utenos senelius – ten išmokau kaimiškų darbų. Esu visiška aukštaitė – Aukštaitijos regione jaučiuosi geriausiai, man labai gražios visos aukštaitiškos tarmės. Dabar nei vieno iš keturių senelių nebėra gyvo, o aš gailiuosi, kad jų labai daug ko nespėjau paklausti. Su Biržų seneliu Petru Drevinsku mes buvome puikiausi draugai – labai šviesūs ir iki šiol gyvi prisiminimai mūsų bendro laiko kartu, nors senelis Petras mirė, kai man tebuvo 5 metai. Netrukus po jo mirties gimė mano sesuo Lina. Kurį laiką net nelankiau vaikų darželio, nes mane su vienmečiu pusbroliu Mindaugu prižiūrėjo senelis – visi trys turėjome savus ritualus. Baba Aleksandra Drevinskienė tam tikra prasme Biržuose yra legenda iki šiol – ji daug metų dirbo buvusio internato vyriausia virėja, o jos motiniškos meilės užteko ne tik 9 jos vaikams ir beveik 20 anūkų, bet ir internato globotiniams. Iki dabar sutinku žmonių, buvusių internato auklėtinių, kuriems Biržų seneliai rasdavo vietos savo namuose. Petras ir Aleksandra Drevinskai užaugino 9 savo vaikus ir dešimtuoju oficialiu jų vaiku tapo viena internato globotinė. Senelių namus Biržuose pamenu visuomet pilnus žmonių – jie man asocijuojasi su įvairaus maisto gausa, nes baba buvo nuostabi kulinarė ir konditerė. Mus, anūkus, labiausiai viliodavo virtuvinė spintelė, nes joje – cukraus pudra, cinamonas, vanilinis cukrus... Cinamono kvapas iki dabar man – babos kvapas... Pas Utenos senelius Joną ir Stasę Kazokus viskas buvo kaimiška – šienas, uogos, daržas, karviotės ir paršiokai, kaip sako uteniečiai, taip vadinamas Gedimino prūdas, atabradas (irgi utenietiškas žodis), Alaušo ežero seliavos (tokia žuvis) vakarienei. Dažniausiai kaime būdavome su sese vasaromis – turėjome ten savo vaikiškas pareigas ir darbus, pavyzdžiui, perkelti karves ar pririnkti trilitrį uogų. Labiausiai pamenu, kad močiutė man visuomet patikėdavo įvairių dydžių stiklainių plovimą soda – tą darydavau tame Gedimino prūde, išplautus stiklainius džiovindavau saulėje, o paskui į juos „atkeliaudavo“ kamaroje virta uogienė. Iki šiol valgomosios sodos kvapas man pirmiausia asocijuojasi su tuo prūdu... Senelis iš artimiausio Sudeikių miestelio anūkams parveždavo arkliu pakinkytu vežimu ledų ir limonado, o sau iš bibliotekos – knygų. Būdamas beveik bemokslis (baigė tik 4 klases), jis daug skaitė, labiausiai – apie karą, nes pats dalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Matyt, man, vaikui, ta miesto-kaimo gyvenimo sankirta labai įsirėžė atmintin ir širdin, nes iki dabar kartas nuo karto sapnuoju Utenos senelius, sėdinčius po didžiule sena obelimi, arba Biržų senelius - savo kieme ant suoliuko – taip, kaip jie mėgdavo... Biržuose visos vaikystės vietos dar yra – Agluonos upė ties S. Daukanto gatve, tuomet atrodžiusi kaip vandenynas, buvusios „Svajonės“ parduotuvės pastatas – nuo senelių namų Jovaro gatve per dabartinės savivaldybės kiemą mes visuomet eidavo į „Svajonę“ ledų. Prieš keletą metų šią „kelionę“ atkartojome visi anūkai ir jau jų vaikai – apie 50 žmonių. O tos nuoširdžios utenietiškos tarmės, kurią šiek tiek moku, laimei, galiu dar išgirsti Sudeikiuose pas savo dėdę Alfredą – bent kartą per metus stengiuosi nuvažiuoti į Utenos kraštą. Man iki šiol atrodo, kad ten nieko blogo negali nutikti...
Vėliau, kai tėvai pasistatė namą prie ežero ir mes išsikraustėme iš Biržų senelių, vaikiškas gyvenimas bėgo prie Širvėnos. Ten, kur dabar prasideda lieptas, tose pievose, kurios dar visai nebuvo urbanizuotos, skindavome laukines gėles. Vaikiškos maudynės iš Agluonos upės persikėlė į vadinamą ATĮ pliažą, prie kurio dabar įkurtas kempingas. Man labai patinka ežerai, gal dėl to, kad vaikystėje juos turėjau net du – Širvėnos ir Alaušo...
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com
