Naujausios
Vienos iš didžiausios žydų šeimos Lietuvoje palikuonis Sania Kerbelis pasakojo, kad Holokaustą išgyvenę žydai po karo nusprendė paminėti svarbią datą visiems patogiu metu. „Anksčiau nebuvo tokių susisiekimo priemonių ir galimybių, todėl buvo nuspręsta kasmet susirinkti paskutinį rugpjūčio sekmadienį. Nei Sovietų Sąjungos metais, nei Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ši tradicija nebuvo nutrūkusi. Kiekvienais metais susirenka skirtingas skaičius žydų palikuonių. Daugiausia Biržuose yra Kerbelių ir Melamedų šeimų palikuonių“,- pasakojo S. Kerbelis.
Vyras teigė, kad susitikimo metu visada aplankoma kapavietė, esanti Pakamponyse, senosios žydų kapinės. „Taip pat turime tradiciją nuvykti į kapines, kuriose palaidoti žydai, mirę pokario metais. Visada prisimename giminaičius, tai, ką pasakojo mūsų tėvai ir seneliai. Pasidaliname prisiminimais. Kartais iš prisiminimų atkuriama istorija, nes įvykiai suprantami skirtingai. Sakoma, jeigu žmogus po mirties yra pamirštas, jis miršta antrą kartą. Todėl mes stengiamės, kad taip nebūtų. Jeigu žmonių, kurie buvo nužudyti, nežinome vardų, bent jau paminime girdėtais prisiminimais. Senelis pasakojo, kad turėjo skardos dirbtuves. Pas jį visi eidavo skardos gaminių, žinau, kad senelis tarpukariu dalyvavo ir Pabiržės bažnyčios skardinimo darbuose. Kiekviena šeima kasmet pasidalina prisiminimais“,- kalbėjo S. Kerbelis.
Žydų palikuonis atkreipė dėmesį, kad šių metų susitikimo metu buvo kalbėta apie iniciatyvą paženklinti veikiančių organizacijų vietas. „Labai norėtųsi pažymėti, kokiomis atminimo lentelėmis tas vietas, kuriose, pavyzdžiui, kadaise veikė sporto klubas, buvo sinagoga“,- mintimis dalinosi S. Kerbelis. Vyras išreiškė džiugesį, kad žydų bendruomenė gauna vis daugiau dėmesio. „Nežinau, kas turėjo tam įtakos, tačiau dabartinė valdžia žydams skiria didesnį dėmesį nei įprastai. Visuomenė tampa tolerantiškesnė“,- kalbėjo žydų palikuonis.
S. Kerbelis atviravo, kad kasmet užplūsta dvejopos emocijos. „Mes esame tarsi tradicijos tesėjai, bet ta tradicija yra labai skaudi. Kai supranti, kad nesi kultūrinės ar religinės tradicijos tesėjas, o tik palaikai tradiciją prisiminti nužudytus. Vidinė būsena nėra pakili. Gera būti kartu, bet viską gaubia liūdni ir skaudūs dalykai. Mes renkame nuotrupas to gyvenimo, kuris kažkada buvo. Bet viskas negrįžtamai sunaikinta“,- sakė S. Kerbelis.
