Biržai – sostine mūsų!

„Palyginus 1960-ųjų ir dabartinį miestą, abu jie atrodo labai skirtingi, nes ir sąlygos, ir laikmečiai buvo skirtingi. Tada nuo karo pabaigos tebuvo praėję 15 metų.“ S. Rožėnienė

Poeto ir vertėjo Kosto Snarskio (1906-1980) meilės ir pagarbos žodžiais, skirtais gimtam miestui „Biržai – sostinė mano!“, prasidedanti šventė sukelia daug prisiminimų apie greit bėgantį laiką bei kiek primirštą krašto šviesuolį, gyvenusį senoje viloje prie pat ežero, kurį retkarčiais matydavau praeinantį Vytauto gatve.

Kasmet tradicinė šventė į miestą sukviečia daug žmonių. J. Janonio aikštėn sužygiuoja spalvinga eisena, skamba muzika, šurmuliuoja minia, o aš atminties akimis grįžtu į tą tolimą laiką, kai gyvenimo keliams suvedus su biržiečiu Alfredu Rožėnu, pati tapau biržiete. Dabar, kai šiame mieste gyvenu jau 60 metų, galiu nuoširdžiausiai pakartoti „Biržai – sostine mano“. Tik palyginus 1960-ųjų ir dabartinį miestą, abu jie labai skirtingi, nes ir sąlygos, ir laikmečiai buvo skirtingi. Tada nuo karo pabaigos tebuvo praėję 15 metų. Miestas dar išlaikė ryškius jo pėdsakus, o gatvių grindiniu dardėdami kaimiečių vežimai drebino namų langus.

Pabandysiu prisiminti, kaip tada atrodė aikštė ir Vytauto gatvė.

Medžių apsuptyje tebestovėjo apgriauta, be stogo, durų, langų raudonų plytų liuteronų bažnyčia. Kai ją pritvirtintais trosais griovė galingas vikšrinis traktorius, iš gatvės grindinio pylėsi ugnis, vikšrai sukosi vietoje, bet sienos nejudėjo. Prireikė antros galingos mašinos, kad jas įveiktų. Bažnyčios ir šventoriaus plytos panaudotos gyvenamų namų statyboms. Butų mieste tragiškai trūko!

Šalia šventoriaus turgaus aikštės viduryje stovėjo viešasis tualetas. Jis, ir kitapus J. Basanavičiaus gatvės, dabartinio turgaus vartų vietoj garsus „mėlynasis barelis“ nugriauti tvarkant J. Janonio aikštę.

Mes gyvenome 13 numeriu pažymėtame šešiabutyje. Negailestingos karo bangos nušluotoje Vytauto gatvėje tokių namų jau buvo pastatyta keletas. Be patogumų: apkūrenami krosnimis, vandenį sėmėme iš šulinio, bėgiojome į tualetą kieme. Prisimenu, kad galėjom skalbinius kieme palikti nakčiai, nerakinom rūsių ir sandėliukų, raktus nuo butų slėpėm pašto dėžutėse ar po durų kilimėliais. Nors gyvenome skurdžiau, bet vagysčių buvo mažiau.

Mieste buvo erdvu. Kai kur sužėlusi velėna dar slėpė sudegusių namų pamatus, o išlikusius mūrinius pastatus ženklino sprogimų ir skeveldrų žymės.

Prie Dagilio ir Vytauto gatvių sankryžos ant kampo dideliame plytų pastate veikė parduotuvė. Tas namas buvo nugriautas statant buitinio aptarnavimo kombinatą. Šalia senojo pašto, žilvičių pavėsyje glaudėsi Jankūnų namai. Naujo kino teatro statybos metu juos nugriovė, bet kino pastatas, čia rodomi indiški filmai, eilės prie kasos, estradinės muzikos koncertai liko tik prisiminimuose. Dabar šioje vietoje IKI prekybos centras. Už restorano, renovuojamo Vytauto gatvės 31 namo vietoje buvo jauki pedagogų Reginos ir Liubomiro Nastopkų (rašytojos Halinos Korsakienės brolio) sodyba. Dabar didelių namų apsuptyje tebėra baigianti žemėn sulįsti vargana bakūžėlė. Teko bendrauti ir lankytis pas buvusius šeimininkus, garbius šviesuolius ir Biržų senbuvius, vartyti albumus, kuriuose buvo daug praeities žmonių ir įvykių užfiksuota.

Mintimis pereinu lentiniais tilteliais per Vytauto gatvėj išraustą akmenų grindinį, tranšėjas su paklotais vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynais į kitoj pusėj plytinčią karo nusiaubtą aikštę. Nė ženklo čia buvusios mokyklos, parduotuvių, tik nuo „baltosios“ vaistinės perkeltas skulptorės Ninos Gronskienės Paryžiuje sukurtas ir 1923 metais pastatytas šviesuolio Stanislovo Dagilio biustas, vėliau perkeltas ir tebestovintis prie stačiatikių cerkvėje buvusio muziejaus.

Tuščia aikštė pačiame miesto centre atrodė nykiai, tad valdžia nutarė ją papuošti grandioziniu fontanu. Rodos, dėl vandentiekio problemos jis neveikė, bet ilgai stovėjo, kol buvo nugriautas tvarkant aikštės teritoriją.

Mažai kas beprisimena, kad dabartinė MAXIMA, vaistinė, valgykla yra įsikūrusios pokariu pastatyto kino teatro „Žvaigždė“ pastate, kuris vėliau buvo pritaikytas čia atidarytam dailiųjų audinių „Tulpės“ cechui ir vaikų bibliotekai.

Užstatant Vytauto gatvę, Kęstučio ir Vytauto gatvės kampe stovėjo keistas, baltas statinys su alaus baru, bet jis greit buvo nugriautas tiesiant komunikacijas.

Šalia „Biržiečių žodžio“ redakcijos pastato dideliame darže šeimininkavo gėlininkė Kaziūnienė. Ji kruopščiai prižiūrėjo žydinčias gladioles, dabar vadinamus kardelius, bet geltonžiedes laužė ir metė lauk. Mat moterys prietaringai vertino geltoną blogą lemiančią spalvą ir jų nepirko. Geraširdė gėlininkė mane dosniai geltonomis gladiolėmis apdovanodavo, o aš, lyg saulės spindulius parsinešdavau į namus ir papuošdavau savo kuklią buitį.

Už šio daržo buvo keletas nedidelių namų, vienas visai prie pat šaligatvio. Ant suolelio palangėje sėdėdavo labai miela senutė, švarute skarele apsigobusi, pasirišusi šviesią prijuostę. Taip ji leisdavo ištisas valandas, stebėdama gatvės „teatrą“: į darbą skubančius tarnautojus, moksleivius, pasivaikščiojančias poras. Daržas ir visi namai buvo „nušluoti“ taupomosios kasos, gyvenamų namų ir knygyno naujomis statybomis. Žmonėms buvo suteikiami butai arba išmokamos kompensacijos.

Šiandien po renovacijos Vytauto gatvė įgijusi naują rūbą atjaunėjo, tapo spalvingesnė, puošnesnė, gražėja visa aplinka: puoselėjami gėlynai, vejos, želdiniai, tiesiami šaligatviai.

Prisiminimais praėjau tik trumpą Vytauto gatvės atkarpą. Nerašau apie čia gyvenusius, miestą stačiusius, puošusius žmones. Jie – šaunūs, verti pagarbos ir gero žodžio, nepamirštami.

Mano nugyventi metai leidžia vertinti, palyginti, džiaugtis pažanga, gražėjančiu miestu ir biržiečiais, pastebėti, kas taisytina.

Klestėkite, Biržai, sostine mūsų!

Linkiu nuotaikingos, saulėtos ir giedrios šventės!

Susijusios naujienos