Abiturientams linkėjo išlikti paprastais, bet ne prastais

Ro­man­tiš­kai pa­si­puo­šu­sios mer­gi­nos, sti­lin­gai ap­si­ren­gę vai­ki­nai, rū­pes­tį spin­du­liuo­jan­čios ma­mos ir tė­čiai, lai­min­gi se­ne­liai – vi­si jie sku­bė­jo į Bir­žų kul­tū­ros cent­rą.

Ren­gi­nio ve­dė­ja Edi­ta Lans­ber­gie­nė gim­na­zi­jos jau­ni­mą pa­ly­gi­no su di­de­liu so­du, ku­rį puo­se­lė­ti te­ko ir tė­vams, ir mo­ky­to­jams. Šven­tės die­ną „so­di­nin­kai“ tu­rė­jo kuo džiaug­tis – vi­si žie­dai uni­ka­lūs.

Atė­jo lai­kas gra­žiam jau­nuo­ly­nui išei­ti į Gy­ve­ni­mo so­dą. Vy­riau­sio­jo so­di­nin­ko, kas­met lau­kian­čio ne­nu­ma­ty­to, ne­ti­kė­čiau­sio, ste­buk­lin­go žie­do, už­duo­tis at­lik­ti pa­sku­ti­nį­jį dar­bą – įteik­ti rak­tą, at­ver­sian­tį var­tus į pla­tes­nį pa­sau­lį. Tas rak­tas pa­čių moks­lei­vių nu­kal­din­tas ir va­di­na­mas bran­dos ates­ta­tu.

„Jūs jau išau­go­te vai­kys­tės rū­bą, jūs išau­go­te vai­kys­tės pa­sta­tą. Jums jau rei­kia ieš­ko­ti pla­tes­nių ke­lių, “, – pra­ne­šė vy­riau­sias so­di­nin­kas, „Sau­lės“ gim­na­zi­jos di­rek­to­rius Dai­nius Kor­sa­kas. Ir čia pat pri­dū­rė: „Dau­giau nie­ka­da gy­ve­ni­me jūs vi­si kar­tu ne­su­si­rink­si­te“. Jis pa­ste­bė­jo, jog bu­vę mo­ki­niai ga­li pa­mirš­ti kai ku­riuos drau­gus ar mo­ky­to­jus, bet jie nie­ka­da ne­pa­mirš mo­kyk­los. Abi­tu­rien­tus Dai­nius Kor­sa­kas pa­kvie­tė už­suk­ti į gim­na­zi­ją ir kai slėgs rū­pes­čiai, pro­ble­mos, ir kai ap­lan­kys di­de­li džiaugs­mai.

Net­ru­kus į sce­ną kvie­čia­mas ge­riau­sio 95-osios lai­dos gim­na­zis­to ti­tu­lą pel­nęs Ka­ro­lis Par­čiaus­kas (ge­ras ir la­bai ge­ras mo­ky­ma­sis, per dve­jus me­tus lai­mė­tos 8 pri­zi­nės vie­tos olim­pia­do­se, pla­tus do­mė­ji­mo­si spekt­ras: ma­te­ma­ti­ka, is­to­ri­ja, fi­zi­ka, et­no­kul­tū­ra, pro­gra­ma­vi­mas...). Sa­lė­je ai­di plo­ji­mai ir ova­ci­jos.

K. Par­čiaus­kas dė­ko­jo vi­siems, pri­si­dė­ju­siems prie jo sėk­mės. Jis pa­ste­bė­jo sie­kęs vi­sa­da iš­lik­ti sa­vi­mi. „Ačiū“ jis ta­rė mo­ky­to­jams, gim­na­zi­jos va­do­vams, va­ly­to­joms, vai­ruo­to­jams, pa­si­ti­kė­ji­mo su­tei­ku­siems folk­lo­ro an­samb­lio „Sau­la­la“ drau­gams ir va­do­vei ir, ži­no­ma, sa­vo tė­vams už bu­vi­mą ša­lia, už su­teik­tą lais­vę ir išug­dy­tą sa­va­ran­kiš­ku­mą.

Net­ru­kus į sce­ną bu­vo at­neš­ti bran­dos ates­ta­tai, o kla­sių va­do­vai, skam­bant kla­si­ki­nės mu­zi­kos me­lo­di­joms, at­ve­dė auk­lė­ti­nius. Vie­ni sa­vo pul­ke­liui su­tei­kė neuž­mirš­tuo­lių ar sau­lėg­rą­žų, ki­ti – naš­lai­čių ar pie­nių var­dus, o vi­si kar­tu lin­kė­jo my­lė­ti sa­ve ir ki­tus, gerb­ti sa­vo ir ki­tų gy­ve­ni­mus, iš­lik­ti pa­pras­tais, bet ne pra­stais.

Po ren­gi­nio abi­tu­rien­tai pri­si­pa­ži­no, jog la­bai jau­di­no­si. Ne­ri­mau­ti ver­tė ne tik at­si­svei­ki­ni­mo aki­mir­kos, ži­no­ji­mas, jog grei­tai teks pa­lik­ti na­mus, nau­jo ke­lio troš­ki­mas, bet ir puoš­nūs dra­bu­žiai bei pra­ban­gūs aukš­ta­kul­niai...