Tradicijos – iš kartos į kartą
Styrų ūkis Būginių kaime skaičiuoja jau 24-uosius metus, tačiau kuo ir kaip jie gyvena šiandien? Ar lengva įtikti reikliam pirkėjui, ar pavyksta užauginti ir realizuoti kokybišką derlių, ar nepritrūksta optimizmo bei darbo rankų?
Ūkio įkūrėją Validą Styrienę ir tėvų tradicijas perėmusią Veroniką Styraitę-Budrę kalbinome moterims trumpam prisėdus atsipūsti po įtemptos darbo dienos. Mama ir dukra tik neseniai buvo grįžusios iš Biržų turgaus, kuriame kiekvieną ketvirtadienį ir šeštadienį prekiauja ūkyje užaugintomis daržovėmis.
Jos keliasi priešaušriu, skuba skinti šviežius agurkėlius, rauti ridikėlius, salotas ir kitus žalumynus, juos paruošia ir veža ištikimiems pirkėjams. Ūkį aprodė mama su dukra, nes tėčio Stasio, atsakingo už šiltnamių šildymą – kai reikia keltis net po kelis kartus per naktį – ir padedančio prekiauti, tuo metu nebuvo. Matyt, ilsėjosi.
„Tai pats sunkiausias darbas – keltis kelis kartus per naktį ir kūrenti pečių šiltnamyje. O jų yra keli“, – į šiltnamių masyvą ranka mosteli Veronika.
Pavyduoliai nenustoja šmeižti
Mama ir dukra – optimistės. Jų pasirinkimas – gyvenimas ir darbas kaime, kur kiekvienas kampelis alsuoja gyvybe, kur teka upelis, girdisi paukščių giesmės ir didžiulis laisvės pojūtis. Kaip pavyko tėvams Veroniką prisikalbinti likti ūkyje? Juk darbas šiltnamiuose – sunkus ir varginantis?
„Nebūtų patikęs toks darbas, nebūčiau likusi. Darbas sunkus, viską darome rankomis, tačiau įdomu ir man patinka”,- pripažįsta Veronika.Ji yra ne vienos naujovės sumanytoja ir įgyvendintoja, juk šiuolaikiniame ūkyje sunkus darbas negarantuos nuolatinių pajamų – reikia bendrauti su klientais ir pristatyti jiems produkciją, nuolat skleisti naujienas apie ūkį, atlikti kitus marketinginius sprendimus… Ypač dabar, prieš Motinos dieną vysta intensyvus pasiruošimas ir darbas.
Nugrubusios rankos
Ar lengva? „Niekam nepasakysi, kad dar neprašvitus tenka keltis, ruošti derlių prekybai turguje, plauti ridikėlius šaltu vandeniu – juk žemėtų nepaduosi žmogui. Todėl baigiantis dienai kojos tokios sunkios, o akys jau merkiasi”,- šypsosi apie kasdienybę pasakodama jaunoji daržininkė.
Kai tiek darbo ir pastangų įdėta, tai pikta, kad vis dar pasitaiko piktų žmonių, kurie plaka liežuviais, esą šiltnamiai ūkyje tik dėl vaizdo, nes prekiaujama atvežtinėmis daržovėmis… Kiti „žinovai” aiškina, kad daržovės chemija gausiai purškiamos…
Tarp juodo ir balto
„Tokie pasakymai labai skaudina, juk mes tiek metų užsiimame daržininkyste. Patys valgome visą produkciją, o ir visiems norintiems galime parodyti – atvykite į ūkį ir patys pamatysite, įsitikinsite“, – paragino V. Styrienė.
Pašnekovės žodžiais, kartais rankos nusvyra ir nieko nebesinori komentuoti, nes ji nenori teisintis dėl nepagrįstų įtarinėjimų. Kartu su tėvais šiltnamiuose triūsianti V. Styraitė-Budrė pasidžiaugė vaikų žingeidumu – jai malonu priimti darželinukus ir jiems parodyti, kaip auginamos daržovės. Beje, ne viena mažųjų biržiečių grupė čia jau lankėsi.
„Darželyje vyko užsiėmimai, ir visa grupė atvyko pas mus į ūkį. Pavaišiname šviežiais ridikėliais, įteikėme dovanėlių – kiekvienas galėjo parsivežti pasisodinti po mažą pomidoro sodinuką. Buvo labai smagu matyti laimingus mažų vaikų veidus“, – sakė Veronika.
Augina, marinuoja ir raugia
Nuo ko prasidėjo Styrų ūkio istorija? „Tiesą sakant, sesuo pirmiau pradėjo tokią veiklą. Jos šeima pradėjo auginti agurkus, o mes – ir agurkus, ir kitas daržoves. Taip po truputį įsivažiavome. Iš pradžių konsultuodavomės, kaip čia ką geriau daryti, atidžiai viską skaičiuodavome, sverdavome prieš kiekvieną turgų daržoves. O dabar to nebedarome. Patirties turime sočiai, nors daug ką esame išbandę auginti“, – neslėpė V. Styrienė.
Valida per daugelį metų atsirinko, kurios auginamų daržovių veislės yra pačios geriausios. „O šiuos agurkėlius, kuriuos matote, galima ir marinuoti, ir raugti. Žiemai priruošiame daržovių salotų, priraugiame agurkų ir taip praplečiame savo asortimentą“, – apie daržininkystės subtilumus pasakojo Veronika. Ji pripažino, kad geriausia jos agronomijos mokykla – nuo vaikystės darbuotis tėvų įkurtame ūkyje.
„Tačiau auginant daržoves niekada negali žinoti, kas gali nutikti. Pavyzdžiui, pernai daug kur neaugo pomidorai, o pas mus – glėbiais juos skynėme. Kartais būna, kad agurkai nudžiūsta ar nemezga… Oi, kiek esame turėję praradimų…“ – pripažino V. Styrienė.
Paramomis nesinaudoja – tik santaupomis
Dairantis į nokstančius agurkėlius, pasigedome akiai įprastų indelių su daigais? Juk namuose ant palangių šios šeimininkės jų neaugina? Valida nusijuokia, išgirdusi tokį klausimą. „Oi ne, tikrai ant palangių daigų neauginame. Tam yra atskiras šiltnamis, kurį vadiname daigykla. Ten sėjame, paskui pikuojame, o vėliau persodiname į nuolatinę augimo vietą“, – vardija Valida.
Didžiuliai šiltnamiai, sėklos, durpės, sodinukai, malkos šiltnamiams šildyti… Investicijos nemenkos. Ar ūkis naudojasi kokiomis nors paramomis?
„Ne, žinokite, nesinaudojame. Tiek daug apie tai svajojome, taupėme. Viską statome iš savų lėšų ir nenorime būti niekam skolingi. Mes nepretenduojame į didelio ar ekologinio ūkio statusą, tačiau tai nereiškia, kad nesirūpiname daržovių kokybe ar jas perteklinai tręšiame. Aš pati labai mažai valgau mėsos, nes sočiai prisivalgau daržovių iš savo šiltnamių. Man nėra nieko skaniau“, – patikina V. Styrienė.
Jai pritaria dukra Veronika, patikinusi, kad mamą tikrai dažnai užtinka kramsnojančią ridikėlį, agurką, pomidorą ar papriką.
Daržininkai taikosi prie pirkėjų įpročių
„Mes savo daržoves patys valgome, todėl drąsiai ir ramia sąžine siūlome jas pirkėjams“, – patikino Veronika. Daržininkė pripažino, kad žiemą ar ankstyvą pavasarį prekiauja ir atsivežtinėmis daržovėmis, tačiau to niekada neslepia nuo pirkėjų. Veronika pastebėjo, kad jau kelerius metus daržoves parduoda tomis pačiomis kainomis, nors viskas pabrango – sėklos, durpės, malkos… Jau nekalbant apie degalus, reikalingus tiek kelionei į turgų, tiek vykstant pas klientus, užsisakančius ūkio produkcijos.
„Turime prisitaikyti prie pirkėjų. Jie labai sunkiai priima kainų pokyčius. Atsiranda priekaištaujančių, jei kainą kilstelime bent keliolika centų. Tačiau kai pasiūlau atvažiuoti į mūsų šiltnamius ir patiems pasiskinti – tuomet būtų pigiau – norinčių neatsiranda“, – karčiai pajuokavo Veronika.
Atvežtinių ir vietinių daržovių skonis
Pašnekovė pripažino, kad per ilgus metus pažino pirkėjų įpročius ir paaiškino, kodėl daržininkai priversti prekiauti ir atsivežtinėmis daržovėmis.
„Jei prekiausi tik svogūnų laiškais, kuriuos pats užauginai, žmogus eis pas tą pardavėją, kuris turės ne tik svogūnų laiškų, bet ir ridikėlių, agurkėlių, krapų, salotų. Ir nieko nepadarysi. Toks žmonių mąstymas, jo pakeisti neįmanoma. Taigi mes taip pat prisitaikome prie poreikio – pagrinde prekiaujame ūkyje užauginta produkcija, bet sezonui pasibaigus, galime pasiūlyti ir įvežtinių daržovių – kad asortimentas būtų didesnis“, – sakė Veronika.
O kuo skiriasi vietoje užaugintos daržovės nuo atvežtinių? „Skoniu. Tikrai skiriasi, patys esame išbandę. Pavyzdžiui, jei šalia sudėtume atvežtines daržoves, mūsų būtų skanesnės. Nesigiriu, bet taip yra – pabandykite paragauti. Dirbtinai sunokinti pomidorai turi specifinį, nelabai malonų skonį“, – pastebėjo Veronika.
Ir maistui, ir grožiui
Daigykla šiltnamyje – ne tuščia. Čia auga vasaros sezonui skirti burokėliai, žirniai, paprikos, salotos ir… levandos. O levandos kam?
„Kiemui papuošti. Levandas išauginome pačios, iš sėklelių“, – pasidžiaugė Veronika ir pridūrė, kad daržovės auginamos ne tik šiltnamiuose.
„Kaip ir kasmet pasiūlysime porų, bulvių, morkų, burokėlių, kopūstų, salierų, šparaginių pupelių, paprastųjų pupų, moliūgų, cukinijų, patisonų, petražolių“, – nesustodama vardijo Veronika.
Paklaustos, ar nebuvo minčių savo produkciją pristatyti į prekybos centrus, moterys sutartinai purtė galvas.
„Labai sudėtinga su tais prekybos centrais. Jie kelia sunkiai įgyvendinamas sąlygas, paskui turi susirinkti neparduotas daržoves. O kas užtikrins, kad mūsų vardu nebus prekiaujama kitų ūkių produkcija arba kad mums nebus grąžintos kitų ūkių sugedusios daržovės?“ – priežastis vardijo daržininkės.
Švieži agurkėliai – Motinos dienai
Styrų ūkio šeimininkės pasidžiaugė esamais ir būsimais klientais. Jos pasakojo, kad atvykę iš didžiųjų miestų žmonės stebisi, jog Biržų turguje šviežių daržovių galima nusipirkti taip pigiai. Todėl perka glėbiais. „Mes dažnai važiuojame į Vilnių, tad būna, jog surenkame nemažą krepšelį daržovių pristatymui“, – sakė Veronika.
Daržininkės prisiminė pandemijos laiką, kai ypač išpopuliarėjo daržovių pristatymas į namus. Moterys sako, kad ir dabar, esant poreikiui, gali pristatyti, ypač artėjant Motinos dienai. Gal kas norės palepinti savo mamas, močiutes ir užsakys krepšį šviežių daržovių.
„Mes net specialiai dar neskiname agurkėlių. Norime juos paauginti, kad žmonės galėtų šventės proga pasilepinti“, – sakė V. Styrienė.
Ilgapirščiai nesnaudžia
Vaikštinėjant po didžiulius šiltnamius kyla klausimas – o kaip su ilgapirščiais? Juk ir įrankiai nepigūs, sodinukai, daržovės – ar nevilioja Styrų ūkio šiltnamiai ilgapirščių?
„Oi, žinokit, visko yra buvę. Užtat buvome priversti apsitverti tvora ir stengiamės namų bei ūkio nepalikti be priežiūros“, – pasiguodė Valida.
Jai pritarė ir dukra, pridūrusi, kad jei nesaugosi, ryte atsikėlęs gali rasti tuščius šiltnamius. Moterys pripažino, kad pasitaiko ir dabar, kad kas nors dingsta, tik ne visada iš karto pasigenda.
O kada šeima randa laiko poilsiui, juk reikia kada nors atsipūsti? Apie laisvas dienas šeima gali pasvajoti tik rudenį ar žiemą, kai baigiasi pagrindiniai daržininkystės darbai.
Neramina turgaus ateitis
Pati opiausia problema, kuri ypač jaudina daržininkus, – Biržų turgaus ateitis. Jei dabartinėje ūkininkų turgaus vietoje iškils prekybos centras, daržininkams čia vietos nebeliks.
Moterys sako, kad tokiems ūkiams kaip jų turgaus klausimas yra itin jautrus ir svarbus. Išlaikyti save ir savo šeimą nėra lengva, o kai nesulauki palaikymo ar iniciatyvos iš savivaldos – dar liūdniau.
„Juk mes neprašome nei lengvatų, nei paramos – patys, savomis rankomis užsidirbame“, – kalbėjo Valida Styrienė.
Moterys pasiguodė, jog šiais metais susidūrė su nemalonia realybe – vietos turguje išpirkimu visuomet besirūpinanti Veronika dėl asmeninių priežasčių to laiku padaryti negalėjo. „Įvyko labai apmaudus dalykas – praradome ilgus metus turėtą vietą turguje, kur mus pirkėjai visada rasdavo. Labai liūdna, kad nesulaukėme supratingumo net iš kolegų… Pasikeitus vietai, praradome klientų, gavome mažiau pajamų… Bet nėra laiko apie tai galvoti – juk pavasaris, reikia dirbti, stengtis ir viskas bus gerai“, – optimizmo nestokojo Veronika.
Ūkininkės rankų nenuleidžia ir kantriai, diena iš dienos, triūsia šiltnamiuose, kad biržiečiai bent du kartus per savaitę – ketvirtadieniais ir šeštadieniais – galėtų mėgautis su meile išaugintomis Styrų ūkio daržovėmis.
Asmeninio albumo nuotr.
I. Butkevičiūtės nuotr.
I. Butkevičiūtės nuotr.
I. Butkevičiūtės nuotr.
I. Butkevičiūtės nuotr.