Biržų, Kupiškio, Pasvalio ir Panevėžio rajonuose žinomas vabalninkietis veterinarijos gydytojas Faustas Brazdžiūnas sako, kad nepastovumas yra dažnas palydovas jo darbinėje kasdienybėje. „Gali bet kada sulaukti skambučio – nors ir vidurnaktį, o jeigu skambina, vadinasi, tavimi pasitiki ir reikia važiuoti, tai – tavo pareiga“,- teigė pašnekovas. Jis patikino, kad veterinarijos gydytojo darbe nėra romantikos – tai sunkus darbas, kuris jam vis tiek labai patinka.
Sekė tėvų pėdomis
Mokyklos laikais svajojęs tapti mediku, paskui architektu, F. Brazdžiūnas vis tik pasirinko veterinaro profesiją ir dirba gerą trisdešimtmetį. Spėlioja, kad greičiausiai dėl to, kad tokioje aplinkoje užaugo. „Tėvai mano buvo veterinarai. Motina į kolūkio fermas nevažinėjo ir gyvulių negydė – dėstytoja dirbo, šitos specialybės mokė kitus. Užtat kartu su tėčiu važiuodavome pas gyvulius. Aišku, man, kaip vaikui, prisiliesti prie instrumentų neleisdavo, todėl aš nosies ir nekišdavau, tačiau kai studentas buvau, praktiką atlikau, tai iš tėčio daug dalykų išmokau“,- kalbėjo F. Brazdžiūnas.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/