Siaubo kambarių mada, atėjusi iš užsienio, pamažu skinasi kelią ir Lietuvoje. Šiurpių nuotykių ieškotojai laukiami ir Vabalninke – visai neseniai čia duris atvėrė siaubo rūmai.
Įveiklino apleistą pastatą
Pasak siaubo namų įkūrėjo Vaido Karušio, įsigyti ir įveiklinti nebenaudojamą, šalia senųjų Vabalninko kapinių esantį buvusios valgyklos pastatą buvo ne tik jo vieno sumanymas. „Tai mūsų trijų – mano gyvenimo draugės Kristinos Mačinskaitės ir jos brolio Valdo bendra idėja“,- sakė jis. Dviaukščiame 1300 kvadratinių metrų ploto pastate su rūsiu jie triūsė visą mėnesį, kol patalpas pritaikė verslui. „Norėjome, kad tai būtų ne tik gąsdinimai, bet ir žaidimo elementai“,- pasakojo V. Karušis, pridūręs, kad dirbo ne tik dienomis, bet ir naktimis – norėjo, kad siaubo rūmus atidaryti pavyktų dar iki Helovino.
Šiurpi užduotis su šiurpiomis užuominomis
Atvykę siaubo rūmų lankytojai gauna užduotį – ištrūkti iš pastato. O tai nėra taip paprasta, kai aklinai tamsu, ir kai jauti, kad tavo kiekvieną žingsnį lydi šiurpą keliantys personažai ir jų balsai, šešėliai, žvilgsniai. Dalyviai gauna užuominų – šiurpiu balsu įrašytas nuorodas. „Garso įrašams perklausyti duodame magnetolą. Kadangi kasetės yra užmirštas dalykas, tai vedame instruktažą, kaip su jomis elgtis. Siaubo rūmų lankytojams leidžiame naudotis nedidukais prožektoriais, telefonų prožektoriais naudotis negalima, nes apšviečiamas per didelis plotas, nebeliktų viso įdomumo, tos intrigos“,- paaiškino V. Karušis.
Jei nervai silpni, padės kodinis žodis
Dalyviai tokiam siaubo žaidimui registruojasi iš anksto, nedidelėmis komandomis. Įprastai siaubo rūmų paslaptį pavyksta išsiaiškinti daugmaž per keturiasdešimt minučių, tačiau gali užtrukti ir ilgiau. „Jei lankytojas jaučia, kad jam silpna, kad nebegali ištverti, reikia pasakyti sutartą kodinį žodį ir jis būna išvestas iš patalpos, bet tikimės, kad to neprireiks“,- vylėsi pašnekovas. Anot jo, siaubo rūmai rekomenduojami adrenalino ir siaubo filmų mėgėjams, ieškantiems aštresnių pojūčių. „Mūsų tikslas – pritraukti lankytojų ne tik iš Biržų, bet ir iš visos Lietuvos. Jau turėjome lankytojų, kurie yra išbandę kitus Lietuvoje veikiančius siaubo kambarius, tai po apsilankymo pas mus liko nustebinti, vadinasi, neprašovėme pro šalį“,- kalbėjo V. Karušis.
Vakarais girdisi klyksmai
Na o Vabalninkiečiai kol kas dar apsilankyti kuklinasi, nesiveržia. „Nors kalbos apie siaubo rūmus pasklido greitai, mat vakarais iš tos pusės girdisi lankytojų klyksmai“,- tvirtino siaubo rūmų įkūrėjas. Pasak jo, smagu, kad pavyko įtraukti vietos jaunimą – jaunuoliai vakarais ne prie televizoriaus ar kompiuterio sėdi, o įkūnija siaubo rūmų personažus. Taip daug gyviau ir įtikinamiau.
Vabalninko kraštas patinka
Pats V. Karušis teigė, jog nėra vabalninkietis. „Esu suvalkietis, iš Šakių rajono, o mano draugė – vabalninkietė. Tai ji yra didelė siaubo filmų gerbėja, ne aš. Šiuo metu esame apsistoję pas Kristinos tėvus, dabar teks dažniau būti čia“,- teigė V. Karušis. Vabalninko kraštas jam patinka. „Aš už tai, kad laikas nuo laiko reikia pakeisti aplinką“,- mano jis.