Patvoriuose auganti kvapnioji aniužė tapo pasaulio garsenybe

Fe­lik­so GRUNS­KIO nuo­tr.
KVAP­NIO­JI ANIU­ŽĖ: vie­niems žmo­nės ji kve­pia, o ki­tiems - smir­di. Da­bar, kai šį au­ga­lą lie­tu­vių moks­li­nin­kai iš­gar­si­no vi­sa­me pa­sau­ly­je, jo kva­pas ga­li pra­dė­ti vi­siems pa­tik­ti
Ša­lies ži­niask­lai­da pra­ne­šė, jog Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to (LSMU) moks­li­nin­kai su­kū­rė, iš­ty­rė ir pa­ten­ta­vo sau­gų ir veiks­min­gą an­tia­rit­mi­nį pre­pa­ra­tą iš kvap­nio­sios aniu­žės žo­lės. Skel­bia­ma, kad tai pir­mas Lie­tu­vo­je su­kur­tas ir tarp­tau­ti­niu mas­tu pa­ten­tuo­tas na­tū­ra­lios kil­mės vais­ti­nis pre­pa­ra­tas. Juo jau su­si­do­mė­jo JAV ir ki­tų vals­ty­bių far­ma­ci­nin­kai.

Pa­gal­bi­nin­kas šir­džiai

Pa­sak me­di­kų, šir­dies ir krau­ja­gys­lių sis­te­mos li­gos yra daž­niau­sia Lie­tu­vos gy­ven­to­jų mir­ties prie­žas­tis. Dau­giau­sia žmo­nių mirš­ta su­tri­kus šir­dies rit­mui. Šir­dies rit­mas ga­li su­trik­ti dėl įvai­rių prie­žas­čių, tad ir vais­tai pa­cien­tams pa­ren­ka­mi in­di­vi­dua­liai.

Šiuo me­tu pa­sau­ly­je arit­mi­jai gy­dy­ti nau­do­ja­mi pre­pa­ra­tai ša­lia tie­sio­gi­nio an­tia­rit­mi­nio po­vei­kio ne­re­tai tu­ri ir ša­lu­ti­nių, ne­pa­gei­dau­ti­nų sa­vy­bių.

Tvi­ri­na­ma, kad LSMU moks­li­nin­kai su­kū­rė ir pa­ten­ta­vo sau­ges­nį au­ga­li­nės kil­mės an­tia­rit­mi­nį pre­pa­ra­tą iš kva­pio­sios aniu­žės žo­lės.

„Eks­pe­ri­men­tais nu­sta­ty­ta, kad šio au­ga­lo pre­pa­ra­tas vei­kia šir­dį kaip pir­mo­sios kla­sės an­tia­rit­mi­nis vais­tas: blo­kuo­ja nat­rio jo­nų srau­tą šir­dies ląs­te­lė­se, slo­pi­na šir­dies elekt­ri­nį ak­ty­vu­mą pa­daž­nė­jus šir­dies rit­mui ar at­si­ra­dus ekst­ra­sis­to­lėms. Be­je, aniu­žė yra daug kur ap­tin­ka­mas au­ga­las, ku­ris ža­liuo­ja ir pa­tvo­riuo­se. Tur­būt to­dėl nie­kas rim­tai ja ne­su­si­do­mė­jo. Ta­čiau, kaip ne­re­tai at­si­tin­ka, ge­nia­lu­mas ir sly­pi pa­pras­tu­me“, – pa­žy­mi moks­li­nin­kų gru­pės va­do­vė, LSMU Far­ma­ci­jos fa­kul­te­to Vais­tų tech­no­lo­gi­jos ir so­cia­li­nės far­ma­ci­jos ka­ted­ros pro­fe­so­rė Jur­ga Ber­na­to­nie­nė.

Moks­li­niai ty­ri­mai pa­tvir­ti­no, jog nau­ja­sis na­tū­ra­lios kil­mės pre­pa­ra­tas veiks­min­gai ša­li­na šir­dies rit­mo su­tri­ki­mus, ge­rai to­le­ruo­ja­mas, sau­gus ir ga­li bū­ti pla­čiai nau­do­ja­mas arit­mi­jai gy­dy­ti.

LSMU moks­li­nin­kams at­li­kus iš­sa­mes­nius pre­pa­ra­to po­vei­kio ty­ri­mus, nau­ją­jį ga­mi­nį ti­ki­ma­si sėk­min­gai nau­do­ti gy­dant šir­dies veik­los su­tri­ki­mus.

Ar­ti­mes­nė pa­žin­tis su aniu­že

Moks­li­nin­kai kvap­nią­ją aniu­žę, ku­ri net ne­bu­vo tarp vais­ti­nių au­ga­lų, ty­ri­nė­jo ke­le­rius me­tus. Ta­čiau, išau­šus šios žo­lės šlo­vės va­lan­dai, ne­pa­ta­ria­ma pul­ti šią žo­lę gy­dy­tis. Ta­čiau ar­ti­miau su­si­pa­žin­ti su kvap­nią­ja aniu­že, kaip ir bet ku­riuo mū­sų žo­ly­nų au­ga­lu, ver­ta.

Pri­me­na­me, jog „Bir­žie­čių žo­dis“ trum­pai apie kvap­nią­ją aniu­žę ra­šė 2012 me­tų rug­sė­jo 11 die­nos nu­me­ry­je ra­ši­ny­je „Apie kvap­nią­ją aniu­žę, ku­rią ga­li­ma su­val­gy­ti“.

Ta­da ra­šė­me, jog so­die­tė J., ru­de­nį ra­vė­da­ma dau­gia­me­čių gė­lių dar­že­lį, tarp bi­jū­nų ap­ti­ko au­ga­lą, ku­rio ten nie­kas ne­so­di­no. Ne­ma­ty­tas au­ga­las - dau­giau kaip pus­met­rio aukš­čio, ša­ko­tas. Žie­dai su­si­tel­kę mels­vai vio­le­ti­nė­se var­po­se. Dar­že­lio įsi­bro­vė­lė ska­niai kve­pė­jo. Kva­pas ašt­rus, pri­me­nan­tis mė­tų ir me­li­sų kva­pą.

Iš­siaiš­ki­no­me, jog tar­si iš nie­kur at­si­ra­dęs au­ga­las - kvap­nio­ji aniu­žė. Tai vien­me­tis, stip­riai kve­pian­tis au­ga­las. Bo­ta­ni­kai aiš­ki­na, jog kvap­nio­sios aniu­žės Lie­tu­vo­je, kaip ir vi­so­je Vi­du­rio Eu­ro­po­je, yra sve­tim­že­miai au­ga­lai. Ka­da kva­pio­sios aniu­žės pra­dė­tos au­gin­ti Lie­tu­vo­je, sun­ku tiks­liai pa­sa­ky­ti. Ta­čiau 1830 me­tais bo­ta­ni­kas Sta­nis­lo­vas Ba­tys Gors­kis ra­šė, kad su­lau­kė­ju­sių aniu­žių ga­li­ma ap­tik­ti vi­so­je Lie­tu­vo­je.

Kva­pio­sios aniu­žės sa­vai­me pa­pli­tu­sios be­veik vi­so­je Azi­jo­je. Vi­du­rio Eu­ro­pos ša­ly­se jos bu­vo au­gi­na­mos kaip prie­sko­ni­niai ir de­ko­ra­ty­vi­niai au­ga­lai. Se­no­vė­je Lie­tu­vo­je, tik­riau­siai, jos ir­gi bu­vo au­gi­na­mos kaip de­ko­ra­ty­vi­niai ir prie­sko­ni­niai au­ga­lai. Ga­li bū­ti, kad į mū­sų dar­žus ir so­dus at­ke­lia­vo iš Vo­kie­ti­jos, nes kai ku­riuo­se ša­lies vie­to­vė­se kva­pio­sios aniu­žės iki šiol va­di­na­mos vo­kiš­ko­mis mė­to­mis. Kai kur aniu­žes va­di­na Je­ru­za­lės mė­to­mis. Ta­čiau kai ku­rie žmo­nės, ku­riems ait­ro­kas aniu­žių kva­pas ne­pa­tin­ka, va­di­na jas tie­siog smir­dė­mis.

Kvap­nio­sios aniu­žės au­ga azo­to tur­tin­ga­me ir ga­na drėg­na­me dir­vo­že­my­je. Daž­niau­siai šių au­ga­lų ga­li­ma ap­tik­ti pa­na­mė­se, dyk­vie­tė­se, pa­tvo­riuo­se, dar­žuo­se, šiukš­ly­nuo­se, kar­tais pa­ke­lė­se ar miš­kuo­se ant ke­liu­kų. Kap­nio­sios aniu­žės yra švie­so­mė­giai au­ga­lai ir blo­gai pa­ken­čia ūks­mę, to­dėl daž­niau­siai jų ga­li­ma ras­ti ge­rai ap­švies­to­se vie­to­se. Žy­dė­ti pra­de­da lie­pos mė­ne­sį ir žy­di iki rug­sė­jo vi­du­rio.

Var­to­ji­mas

Kvap­nią­ją aniu­žę, kaip ir dau­ge­lį pikt­žo­lių, ga­li­ma su­val­gy­ti. Taip da­ry­ti šiais lai­kais net ma­din­ga. Pries­ko­niams var­to­ja­mi jau­ni kva­pių­jų aniu­žių la­pai. Smul­kiai su­pjaus­ty­tų la­pų daž­niau­siai de­da­ma į įvai­rius dar­žo­vių pa­tie­ka­lus, sa­lo­tas ir miš­rai­nes, jais pa­ska­ni­na­mos sriu­bos, troš­ki­niai. Kva­pio­sios aniu­žės tu­ri stip­rų sa­vi­tą kva­pą, to­dėl į pa­tie­ka­lus jų rei­kia dė­ti ne­daug. Pries­ko­niams var­to­ja­mos ir kva­pių­jų aniu­žių sėk­los. Sug­rūs­to­mis sėk­lo­mis gar­di­na­mi mė­sos ir dar­žo­vių pa­tie­ka­lai.

Ver­tė

Kva­pių­jų aniu­žių žo­lė­je su­si­kau­pia iki 1,7 pro­c. ete­ri­nių alie­jų, ku­rie nau­do­ja­mi par­fu­me­ri­jos pra­mo­nė­je. Sėk­lo­se bū­na iki 40 pro­c. grei­tai džiūs­tan­čio, tech­ni­nėms reik­mėms tin­kan­čio alie­jaus. Kvap­nių­jų aniu­žių žo­lės nuo­vi­ras ar ant­pi­las liau­dies me­di­ci­no­je var­to­ja­mi bak­te­ri­jų ir vi­ru­sų dau­gi­ni­mui­si slo­pin­ti, pra­kai­ta­vi­mą ska­tin­ti, karš­čia­vi­mą ma­žin­ti. Tei­gia­ma, kad kvap­nių­jų aniu­žių ar­ba­ta veiks­min­ga ap­si­nuo­di­jus al­ko­ho­liu. Esant sun­kioms pa­gi­rioms ne­va ge­rai iš­va­lo or­ga­niz­mą. Si­bi­ro ir kai ku­rių ki­tų Azi­jos sri­čių gy­ven­to­jai kva­pio­sio­mis aniu­žė­mis gy­do per­ša­li­mo li­gas, gal­vos skaus­mą, vi­du­ria­vi­mą. Vais­tams var­to­ja­ma džio­vin­ta žy­din­čių au­ga­lų žo­lė. Pa­na­šu, kad da­bar kvap­nio­ji aniu­žė taps šir­dies drau­ge.

Įvai­ro­vė

Bo­ta­ni­kai aiš­ki­na, jog yra ke­lios po­pu­lia­riau­sios aniu­žių rū­šys - Pat­ro­no, Sta­rin­to­no, Pa­teo­no... Va­ka­rų Eu­ro­po­je la­bai pa­pli­tu­si Pat­ro­no kvap­nio­ji aniu­žė, ku­ri au­ga tiek sau­lė­to­se, tiek pa­vė­sin­go­se vie­to­se. Ge­rai dau­gi­na­si, grei­tai au­ga, to­dėl ga­li pa­si­da­ry­ti įky­ria pikt­žo­le. Au­ga­lų ži­no­vai au­gi­na dar vie­nos rū­šies aniu­žę - ki­ni­nę, ku­ri ki­lu­si iš Šiau­rės Ki­ni­jos. Ten ji ži­no­ma kaip prie­sko­ni­nis au­ga­las, o pas mus au­gi­na­ma kaip po­pu­lia­rus de­ko­ra­ty­vi­nis pusk­rū­mis. Ki­ni­nė aniu­žė - va­sar­ža­lis pusk­rū­mis, ku­ris ga­li užaug­ti iki 1,5 m aukš­čio. Jo siau­ri, iki 12 cm il­gio, la­pai sklei­džia ma­lo­nų kva­pą, pa­na­šų ne tik į mė­tų, bet ir į kmy­nų. Juos ga­li­ma var­to­ti kaip prie­sko­nius. Švie­žių su­pjaus­ty­tų la­pų de­da­ma į agur­kų ty­rę, kiau­ši­nių, paukš­tie­nos ir žu­vies pa­tie­ka­lus, sriu­bas bei pa­da­žus. Jie taip pat yra bū­ti­na azi­jie­tiš­kos vir­tu­vės su­de­da­mo­ji da­lis. Varš­kei ki­ni­nė aniu­žė su­tei­kia ypa­tin­go sko­nio. La­pai - bliz­gan­tys ža­li, o ru­de­nį nu­si­da­žo švel­nia pur­pu­riš­kai rau­do­na spal­va. La­bai dai­lios yra pur­pu­riš­kai ro­ži­nės 10–20 cm il­gio ta­ria­mo­sios var­pos, ku­rios rug­sė­jo mė­ne­sį pa­si­ro­do ūg­lių vir­šū­nė­se. In­ter­ne­te skel­bia­ma, kad ki­ni­nės aniu­žės ga­li­te ga­li­ma įsi­gy­ti so­di­nin­kys­tės ūkiuo­se, spe­cia­li­zuo­tuo­se so­di­nin­kys­tės cent­ruo­se ar­ba už­si­sa­ky­ti ka­ta­lo­guo­se.

Da­bar, kai kvap­nio­sios aniu­žės pre­pa­ra­tą mū­sų moks­li­nin­kai pa­ten­ta­vo, rei­kia lauk­ti ypa­tin­go su­si­do­mė­ji­mo šiuo au­ga­lu. Ne tik kvap­nią­ja aniu­že, bet ir jos gi­mi­nai­tė­mis. Taip juk bū­na: kai vie­nas iš gi­mi­nės iš­gar­sė­ja, vi­sa gi­mi­nė mau­do­si šlo­vės spin­du­liuo­se.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.