Naujausios
Moteris turi olimpinę dvasią ir jėgą
Irena Perminienė išrinkta geriausia Šiaulių miesto 2009 metų neįgaliųjų sporto atstove. Raseiniuose gyvenanti Irena beveik 30 metų atstovauja Šiaulių neįgaliųjų sporto klubui „Entuziastas“.
„Mama kartais paklausia, ar tu baigsi blūdyt“, — juokiasi Irena. Sportuoti moteris žada tiek, kiek tik leis sveikata. Jeigu ne dėl rezultato, tai dėl savęs: “Kaip japonai, iki 90 metų. Susirenka parkeliuose ir mankštinasi senučiukai.“
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Į ratukus atsisėdo dvylikos
Irenai buvo 12 metų, kai Kauno klinikose išgirdo, kad niekada nebevaikščios. Kojų paralyžių (paraplegiją) sukėlė stuburo smegenų trauma.
Guvios ir judrios mergaitės ši žinia nešokiravo. „Juk kamuolį vis tiek galėsiu mėtyti“, — tada pagalvojo.
Kalbos apie neįgaliųjų integraciją į įprastas mokyklas sovietmečiu nebuvo, tad nuo Kryžkalnio kilusiai mergaitei teko 9 klases baigti Kaune, specialiojoje mokykloje-internate, o vidurinę — Nemakščiuose.
Nuo pat vaikystės Irena stengėsi negalvoti apie savo neįgalumą. Jį laikė tik nedideliu nepatogumu, su kuriuo susigyveno.
Nesikuklindama I. Perminienė save vadina viena iš neįgaliųjų judėjimo pradininkių. Po 1970 metų organizuojamuose neįgaliųjų sambūriuose žmonės pradėjo ne tik dalytis savo džiaugsmais ir skausmais, bet ir sportuoti.
„Nuo 1978 metų pradėjau sportuoti rimtai. Prasidėjo rinktinės, išvažiavimai į kaimynines šalis“, — sportinės karjeros pradžią prisimena I. Perminienė.
Iš pradžių Irena mėtė ietį ir diską, stumdė rutulį, žaidė tinklinį, dalyvavo net maratono varžybose.
Įspūdingų pergalių moteris pasiekė rankos lenkimo čempionatuose. Penkis kartus tapo pasaulio ir keturis kartus Europos čempione. Būtų ir toliau kultivavusi šią sporto šaką, tačiau kilo problemų su stuburu ir gydytojai griežtai uždraudė sportuoti. Teko sugrįžti prie lengvosios atletikos, rutulio stūmimo, ieties metimo rungčių.
Požiūris į neįgaliuosius pasikeitė
„Jei sulyginčiau 1970 ir 2010 metus, skirtumas yra žvėriškas. Labiausiai piktindavo tai, kad mus stebi ir mūsų gaili“, — sako I. Perminienė.
Moteris mano, kad visuomenė tada nebuvo pasiruošusi priimti neįgaliųjų, nežinojo, kaip su jais elgtis. O ir patys neįgalieji retai išdrįsdavo išeiti į gatvę. „Neįgaliais mus padaro ne tiek liga, kiek mums nepritaikyta aplinka“, — įsitikinusi I. Perminienė.
Per 40 metų įvyko daug pokyčių. Gatvėse įrengti nuvažiavimai, į daugelį įstaigų, parduotuvių neįgalieji vežimėliuose taip pat gali lengvai patekti.
„Pagaliau žmonės suprato, kad ne tik neįgaliuosius reikia integruoti į visuomenę, bet ir pačią visuomenę šviesti, aiškinti, kas tas neįgalusis, kaip šalia jo gyventi“, — sako I. Perminienė.
Ir patys neįgalieji, pasak I. Perminienės, yra mokomi suvokti, kad negalia nėra nuopelnas, tai tik požymis, kurį nešiojamės kartu. „Ir neturime jos kišti į priekį, demonstruoti, kad būtume pripažinti. Pripažinimo galima tikėtis tik už gerus darbus“, — svarsto moteris.
Širdžiai mielas darbas
Irena sako, kad visas šias žinias įgijo Šiaulių universitete, į kurį įstojo būdama 38-erių. Dieniniame skyriuje I. Perminienė studijavo socialinę psichologiją ir pedagogiką.
Iš pradžių moteris dirbo Nemakščių vidurinėje mokykloje socialine pedagoge. Prieš kelerius metus įkūrus Raseinių neįgaliųjų dienos užimtumo centrą, perėjo dirbti ten.
„Mokykloje darbas buvo įdomus, bet su savais — smagiau. Esu laimingas žmogus, nes dirbu darbą, kuris man mielas. Jeigu būčiau pinigų žmogus, ko gero, čia nedirbčiau. Tačiau man reikia žmonių šalia, darbo, kuris teiktų džiaugsmą“, — šypsosi Irena.
Pasidžiaugti yra kuo. Keletas neįgaliųjų pradėję lankytis centre atsisakė žalingų įpročių. Porai moterų, kurios stovėjo eilėje kelio sąnario keitimo operacijai, po užsiėmimų centre sveikata taip pagerėjo, jog jos išstojo iš eilės.
Energijos teikia treniruotės
Po darbo neįgaliųjų dienos užimtumo centre keturis kartus per savaitę I. Perminienė skuba į treniruotes. Irena atskleidžia, kad energijos jai suteikia būtent treniruotės: „Jeigu ne jos, aš, ko gero, neišlaikyčiau ir darbinio krūvio.“
Treniruojasi I. Perminienė po dvi, dvi su puse valandos. „Kai amžius yra solidesnis turi dirbti tam, kad rezultatas nekristų. O jeigu nori, kad rezultatas augtų, turi dirbti dvigubai daugiau nei jaunas“, — sako Irena.
I. Perminienė džiaugiasi, kad ir perkopusi 50 metų ribą vis dar gerina asmeninius rekordus rutulio stūmimo rungtyje.
Pernai Čekijoje vykusiame čempionate sportininkė rutulį nustūmė 6,16 metro ir iškovojo trečiąją vietą.
„Sveikam žmogui gali pasirodyti, kad tai visai nedidelis pasiekimas, tačiau sėdintys vežimėliuose dirba tik su pečių linija. Kuo aukščiau stuburas yra pažeistas, tuo mažiau galių turi žmogus. Mano pakenkimas yra maždaug Saulės rezginio srityje. Šeši metrai man yra daug, nes prieš trejus metus nustumdavau tik šiek tiek per keturis metrus“, — sako I. Perminienė. Šiemet pasaulio reitinge (IPC) rutulio stūmimo rungtyje Irena yra trečiojoje vietoje.
I. Perminienė įsitikinusi, jog rezultatai auga todėl, kad su ja dirba pats geriausias treneris Eugenijus Petrokas. „Matau, kaip jis dirba su jaunimu. Tokiam treneriui ne vieta provincijoje, jis turėtų dirbti rinktinėje. Man jis ne tik treneris, bet ir kinezeterapeutas“, — negaili pagyrų savo treneriui Irena.
Viltis ir siekis — parolimpinės žaidynės
I. Perminienė 2008 metais dalyvavo parolimpinėse žaidynėse Pekine ir rutulio stūmimo rungtyje tarp 15 sportininkų buvo šešta.
Pačioje 2008 metų pradžioje Irenai plyšo peties sausgyslės. Teko daryti operaciją. Prie treniruočių moteris grįžo tik birželio mėnesį, o parolimpiada pasidėjo rugsėjį. „Važiavau tik šiaip, sudalyvauti, aukšto rezultato nesitikėjau po tokios traumos. Ir štai... šešta vieta“, — prisiminusi džiaugiasi I. Perminienė.
Dabar moteris taip pat ruošiasi artėjančioms parolimpinėms žaidynėms, kurios vyks 2012 metais Londone. Tačiau nedrįsta per daug viltis.
„Galiu svajoti, bet gali prieš pat žaidynes pasakyti, kad veža tik jaunesnius sportininkus, arba nėra lėšų, ir vyks tik 2--3 sportininkai, — sako I. Perminienė ir priduria. — Esu tos nuomonės, jog geriau ruoštis blogam, o geras pats ateis.“
Varžybose moteris pasikalba su kitų šalių sportininkais. Kai kurie jų gauna nemažas stipendijas ir gali visiškai atsiduoti sportui, nesukdami galvos apie išgyvenimą. Lietuvoje viskas kitaip. Geriausiu atveju, Neįgaliųjų sporto federacija suorganizuoja stovyklą. Daugiau jokio finansavimo nėra.
Kartą Irena nusivežė mamą į treniruotę, tačiau ji teišbuvo pusę: „Mamai buvo sunku žiūrėti, kaip aš kilnoju svarmenis. Jai manęs gaila.“
Vis dėlto Irena pastebi, kad mamai yra malonu sulaukti jos iš varžybų, pasidžiaugti dukros pasiekimais, pasiklausyti, kaip gyvena žmonės kitose šalyse, pavartyti nuotraukas.
IŠNAŠA: „Pagaliau žmonės suprato, kad ne tik neįgaliuosius reikia integruoti į visuomenę, bet ir pačią visuomenę šviesti.“
TRENERIS: Irena Perminienė su savo treneriu Eugenijumi Petroku. „Jam ne vieta provincijoje, jis turėtų dirbti rinktinėje“, — įsitikinusi Irena.
VICEČEMPIONĖ: Praeitais metais Indijoje vykusiame neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate ieties metimo rungtyje I. Perminienė (pirma iš kairės) iškovojo antrąją vietą.
TIKSLAI: Irena Perminienė ratukuose sėdi nuo 12 metų, tačiau apie savo negalią stengiasi negalvoti ir siekia užsibrėžtų tikslų — sportuoti ir padėti likimo broliams ir sesėms.
Irenos PERMINIENĖS asmeninio albumo nuotr.