Vyskupas Genadijus Linas Vodopjanovas: „Linkiu daug vilties, niekada nenusiminti ir neprarasti vilties“...

Panevėžio vyskupijos nuotr.
„Mano pasirinkimui abejonių nebuvo“,- apie gyvenimo kelią kalbėjo vyskupas Linas Vodopjanovas.
Artėjant gražiausioms metų šventėms, regis, ir laikas sustoja. Esame šiek tiek geresni, atlaidesni... Panevėžio vyskupas Genadijus Linas Vodopjanovas sako, kad dabar yra labai sudėtingas laikotarpis, tačiau nepaisant to, reikia judėti į priekį, nepasiduoti nevilčiai ir panikai, nepamiršti tikėjimo šventovės.

Panevėžio vyskupas Genadijus Linas Vodopjanovas sako vaikystėje nieko bendro su tikėjimu neturėjęs, tačiau dvasininko kelią pasirinko nesvarstęs. Sulaukęs tik 39 metų, kunigas sulaukė lemtingo skambučio, po kurio jis tapo jauniausiu vyskupu pasaulyje. Apie religiją, gyvenimą, sunkumus ir, žinoma, didžiąją tikėjimo šventę, kalbame švenčių išvakarėse.

Kaip vertinate siūlymą nevartoti žodžio "Kalėdos" – juk tai visą pasaulį vienijančios šventės pavadinimas?

Šiais laikais visi viską nori padaryti nematomą. Žiemos šventė. Bet juk juokinga. Jeigu, tarkime, rašau laišką ir sveikinu Australijos gyventojus su žiemos švente, tai manau, jie pagalvotų, kad man kažkas negerai. Juk pas juos – vasara. Gaila, kad kartais norima viską palikti tarsi be veido. Pas mus žmogus greitai taps be šventės, veido, lyties. Ir liūdna, ir stebina, kad tai yra aukštų instancijų sprendimai. Liūdna, o juk kiekvienas kraštas turi savo tradicijas ir būtent Kalėdos juos visus vienija. Ši šventė yra svarbi būtent krikščionims. Galbūt nebevadinsime ir kitų švenčių jų tikraisiais vardais? Ir viskas taps pilka masė.

Žmonės atitolę nuo dvasininkų gal todėl, kad ne visada žino, kaip bendrauti.

Kaip su kunigu riekia sveikintis – sakant "garbė Jėzau Kristau" ar tinka ir "laba diena"?

"Garbė Jėzui Kristui" yra krikščioniškas pasisveikinimas, kuris yra vartojamas bažnyčioje. Mes jį vartojame ne šiaip sau. Šie žodžiai dažniausiai tariami, kai turima mintyje kažkas daugiau. Tiesą pasakius, juk šių dienų pasaulyje apskritai nedaug kas nori sveikintis. Todėl manau, kad nėra svarbu, kaip tai daryti, svarbu daryti. Puikus pavyzdys buvo išrinkus Popiežių – jis išėjo į balkoną tarė susirikusiems „labas vakaras“. Nesakau, kad blogai sveikintis, naudojant krikščioniškus žodžius, bet jeigu jau jie yra naudojami, turi būti ir atitinkamas atsakymas. Kartais būna atvejų, kai sakau "garbė Jėzau Kristau" ir man atsako taip pat. Na, tada jau vyksta nesusikalbėjimas, nes atsakymas turi būti per "amžius amen".

Viename interviu minėjote, kad renkantis dvasininko kelią, buvo tam tikrų ženklų. Kokių?

Ženklai mūsų gyvenimo kelyje būna įvairūs. Mano šeima nebuvo tikinti. Kai gyvenome Nidoje, netgi neturėjome bažnyčios. Buvo tik liuteronų, nes šis kraštas kadaise buvo vokiečių. Tik prieš karą atvažiavo ir katalikų. Pokariu gyventojai sulaukdavo atvykstančio ir katalikų kunigo. Vėliau Nidos ir Juodkrantės bažnyčios buvo uždarytos ir ten įsikūrė muziejai. Prasidėjus atgimimui, katalikai sugrąžino bažnyčią, todėl vėliau kunigai patarnauti atvažiuodavo iš Klaipėdos. Krikščioniškų sakramentų tekdavo važiuoti į tėviškę, o Klaipėdos bažnyčia buvo labai nedidelė, šiandien ji – pati mažiausia. Dėl šių priežasčių tikėjimas mano šeimai nebuvo kasdienybė.

Į tikėjimą mane vedė patirtys, žmonių gerumas. Prisimenu, kai man buvo penkeri, kaimynystėje gyveno senyvo amžiaus moteris, kuriai mes pagelbėdavome. Ji vieną dieną prasitarė, kad turi atvažiuoti kunigėlis. Man buvo labai smalsu, kaip viskas įvyks. Vieną dieną sugalvojau pas ją nueiti, tačiau durys buvo užrakintos. Tada pagalvojau, gal pas ją atvykęs kunigas. Pro plyšelį mačiau, kaip prie žvakės jie meldžiasi ir man tai atrodė labai svarbu.

Buvau pakrikštytas Jurbarko bažnyčioje, nes netoliese esančiame kaime gyveno mano močiutė. Prisimenu mišias vaikystėje, kai jų metu tekdavo ramiai sėdėti. Žiūrėdavau, kaip ateina zakrastijonas, uždega žvakes ir pagalvojau tada, kaip būtų įdomu tai daryti ir man. Pašaukimas kitiems būna labai aiškus. Mano – ne. Man siųstus ženklus galėčiau sudėlioti it iš akmenėlių mozaiką.

Buvote pakrikštytas aštuonerių. Ar supratote krikšto reikšmę?

Pamenu, kaip mane, ruošiant krikštui, mokė „Tėve mūsų“. Pakrikštijo klebonijoje. Labiau man įstrigo akimirka, kai ruošiausi pirmajai komunijai. Tai užtruko kone visą vasarą. Pamenu, kai mane nuvedė Jurbarke pas kleboną, jis, paėmęs Katekizmą, pradėjo žymėti, ką reikia išmokti. Taip sužymėjo visą knygą. Buvau išsigandęs, jog tiek daug reikės mokytis. Tačiau man buvo įdomu.

Kaip manote, ar bažnyčia yra pakankamai atvira žmonėms? Kodėl jauni žmonės bažnyčią atranda vis rečiau?

Bažnyčia turėtų būti kaip motina. Ji neatmeta nė vieno, ji yra ta, kuri turi išklausyti. Dažnai sakoma, jeigu negaliu eiti komunijos, ko man iš viso eiti į bažnyčią. Tai klaidinga nuomonė. Komunijos samprata tampa labai siaura. Bažnyčia yra daug plačiau – Kristus yra bažnyčioje. Joje galima nuveikti labai daug. Žinoma, būna atvejų, kai žmogus gauna blogos patirties. Tačiau tą patirtį reikia paleisti ir eiti toliau ieškant kitos. Galbūt viena parapija žmogui netiko, bet tiks kita. Reikia ieškoti. Jaunam žmogui šiandien yra labai daug galimybių. Bažnyčia nėra ta vieta, kuri vaikosi madų. Pamenu, kaip keistai atrodė, kai į bažnyčią atsinešė gitarą. Tai atrodė visiška nesąmonė. Tačiau dabar jau yra grojama ir būgnais. Technologijos – nėra blogai, nes reikia susitaikyti, kad gyvename toje erdvėje. Todėl reikia sudėlioti tam tikrus prioritetus.

Panevėžyje esate nebe pirmus metus, su kokiu didžiausiu iššūkiu susidūrėte?

Iššūkių yra visur. Kraštas tikrai skiriasi nuo gimtojo, tačiau išryškinti kažkokias blogybes tikrai negaliu. Visada turime žvelgti į priekį, neprisirišant prie aplinkos.

Kaip kunigai gali mokyti gyvenimo šeimoje, jei patys to nepatiria?

Kiekvienas turime pašaukimą į kažką. Vieni į kunigystę, kiti į šeimą. Dažnai sako, kad dvasininkai šeimos gyvenimo neišmano. Pirmiausia, mes neturime atsakyti į visus klausimus, bet mes galime padėti. Bažnyčios patirtis vadovaujasi šeima, nes yra ginama šeima, vaikai. Kiekvienas kunigas ateina iš šeimos, todėl turi tiesioginį pavyzdį, turi patirties.

Labai svarbu, kad kunigas melstųsi už šeimas. Mano manymu, kunigas turi nebijoti susitikti su šeimomis. Kalėdinis aplankymas buvo puiki tradicija. Svarbiausia sukurti bendrystę ir gerbti vienas kito pašaukimą. Kai yra nuoširdus ryšys su šeima, tai kunigui suteikia daugiau brandos. Kai dar buvau klebonu, dariau eksperimentą – peržiūrėjau penkerių metų vestuvių anketas ir paskambinau kviesdamas į šeimos šventę. Žinoma, pirmiausia pajaučiau žmonių sutrikimą. Tačiau pabendravus, paklausus, kaip gyvena, atsirado ryšys. Linkiu, kad pastoracijos būtų kuo daugiau.

Ar kunigui lengva mylėti kiekvieną žmogų? Juk dvasininkas irgi žmogus.

Tai yra mūsų gyvenimo mokykla. Kai kunigas yra siunčiamas į parapiją, jis turi nusiteikti, kad vieni nepriims, kiti peiks, kiti mylės. Ryšį su parapijiečiais reikia brandinti su Dievu. Būna, kad sunku, bet su žmonėmis negalima kariauti. Tačiau Dievas duos momentą ir lūžis įvyks. Negalima iš anskto nusiteikti. Nė vieno kunigo nėra tobulo, kaip ir žmogaus. Reikia turėti gerą valią, kad neužaugtų sienos ir gynybiniai bokštai. Dėl nieko. Mes esame labai menki, todėl turime būti vieningi su žmonėmis. Meilė prasideda nuo pagarbos.

Kai įšventino Jus į vyskupus, buvote jauniausias vyskupas pasaulyje. Tai – garbė, įsipareigojimas ar atsakomybė?

Reikėtų įterpti dar žodį karjera. Esu sulaukęs tokio klausimo ir anksčiau. Tačiau tai nėra jokia garbė. Tai yra didelė atsakomybė, daug iššūkių, rūpesčių ir tas kryželis tikrai nėra menkas. Kai man pranešė, kad esu pasirinktas, siūliau pažiūrėti į mano gimimo datą, tačiau sulaukiau atsakymo, kad Romoje perskaito viską. Labai svarbu jausti Dievo artumą.

Minėjote, kad turite daug iššūkių. Kokie yra vyskupo iššūkiai?

Gyvenau vienuolyne, todėl mano gyvenimas buvo kitoks, su bendruomene. Tapęs vyskupu buvau atskirtas nuo jos. Vyskupas atrodo labai tolimas ir aukštai. Būnant klebonu turi puikias sąlygas įsilieti į bendruomenę. Todėl gyvenimas pasikeitė.

Iššūkių yra visokių, kažkas su kažkuo nesugyvena. Tenka spręsti ir žmogiškas problemas, turime numatyti ir vertinti situacijas. Lankome ir parapijas, matome, kaip žmonės gyvena. Vyskupas nėra burtininkas, kuris mosteli burtų lazdele ir visos problemos išsisprendžia. Visi gyvenam įprastą gyvenimą. Sniegą kasti ir man tenka, viskas yra gerai.

Ar kada nors suabejojote pasirinktu keliu?

Konkrečių abejonių nebuvo. Man daug džiaugsmo sukelia, kai matau, kad bendruomenės yra gyvos.

Vyskupas Linas Vodopjanovas ir žmogus Linas … ar turite žmogišką svajonę – pažvejoti, išmokti šokti tango, vairuoti motociklą?

Ką reiškia žmogiškos svajonės? Dvasininkai turi savo gyvenimą ir vietą jame. Žmogus ir vyskupas yra viena esybė. Žinoma, rudenį labai mėgstu išeiti pagrybauti. Visai neseniai aptikau mišką link Anykščių, su lygia paklote, o ir grybų yra. Man dar labai patinka keliauti.

Anksčiau pasninkas buvo neatsiejama Kalėdų laukimo dalis... Ar ši tradicija dar gyva, kiek ji reikšminga krikščioniui?

Pasninkas – tai labiau susilaikymas. Labai svarbu neuždaryti savo širdies artimui. Kad ir kalėdinės dovanos išrinkimas. Reikia padovanoti kažką asmeniško, kad žmogui patiktų ir kad daiktas būtų reikalingas. Tačiau dovanos tampa beveidės. O pasninkas... Pagalvoti apie žmones, apie artimą. Šių dienų pasninkas nebėra toks griežtas, kaip anksčiau. Juk anksčiau, prieš priimant Komuniją, visą parą nebuvo galima valgyti. Galima sakyti ir tai, kad nevalgyti tam tikrų produktų ir dėl to jaustis nelaimingam, piktam, sugriauna visą pasninko esmę.

Ką dovanosite mamai?

Tiesą pasakius, mano mama labai nemėgsta dovanų. Deja, aplankysiu ją po švenčių. Galbūt ką nors simboliško nuvešiu, tačiau ji visada sako, kad nieko nereikia, kad turi. Viską turiu ir aš. Todėl dovanų apsikeitimo nebūna.

Žmonės Jus myli. Išduokite paslaptį, kaip būti geru kunigu, vyskupu? Ką pats darote, kad toks būtumėte?

Jėzus sakė: „Eik ir tu taip daryk“... Nežinau, myli mane ar ne. Bet man atrodo, kad tai priklauso ne nuo manęs. Labai svarbu būti savimi.

Būna situacijų, kai dvasininkai nekomentuoja tam tikrų situacijų – dažniausiai politinių arba dabar, dėl skiepo... gal yra ir dar daugiau niuansų... Ar tikrai tyla yra išmintingiausia reakcija?

Labai blogai – politikuojantys kunigai. Į bažnyčią negalima įsileisti politikos. Bažnyčia yra Dievo žodžio skelbimo vieta. Turime suprasti, kam esame skirti ir kokia yra mūsų esmė. Man labai nepatinka, kai prašo greito atsakymo ar situacijos pakomentavimo. Kiekvienu klausimu turime susipažinti su situacija ir tik tada atsakyti. Negalime priimti greitų sprendimų.

Ar galima išmokyti žmogų ne tik imti, bet ir duoti, dalintis?

Mokomės nuo mažens. O imti pripratome visi, nes tai tiesiog yra patogu. Bet jeigu neduosi, ir ėmimas praras prasmę. Kiekvienas turime mokytis ir imti, ir duoti. Priimti juk ir kitiems nėra paprasta. Kartais vargšus matome tik prie konteinerio. Tačiau yra labai sunku pamatyti žmogų, kuriam reikia pagalbos. Ir jam labai sunku paprašyti ir priimti.

Ar tikite, kad yra Kalėdų senelis?

Koks Kalėdų senelis, jei tuoj neteksime Kalėdų? Tai yra simboliai, kurie mus visus suvienija, todėl manau, kad visi turime džiaugtis tuo, ką turime šiandien.

Galbūt švenčių proga norėtumėte kažką palinkėti Biržų krašto žmonėms?

Artinasi viena gražiausių mūsų tikėjimo švenčių – šv. Kalėdos – Kristaus gimimo šventė. Ji sujungia šeimas mintimis ir fiziškai. Būkite visi palaiminti, sustiprinti. Linkiu daug vilties, niekada nenusiminti ir neprarasti vilties bei gerosios žinios, atėjusios į žemę prieš kelis tūkstančius metų. Kristaus šviesa ir gimimas mus vienija ir buria. Linkiu gražių šv. Kalėdų, kad Kristaus gimimas būtų kiekvieno širdyje.

Biržų kultūra Biržuose, Lietuvoje ir pasaulyje.

logo