Naujausios
Jūs gimėte ir augote Biržuose. Ryškiausi prisiminimai iš tėvų namų, vaikystės?
Gimiau Kaune, tačiau dar visai mažytę, gal 8 mėnesių, tėveliai atsivežė į Biržus, nes čia gyveno mano seneliai iš tėčio pusės. Paradoksas tame, kad tikro biržiečio šaknų neturi nė vienas iš mūsų šeimos, išskyrus sesę, kuri gimė Biržuose. Mano seneliai ir tėtis – dzūkai, mama žemaitė. Senelius iš Dzūkijos atkėlė į Biržus darbui, kuomet tarybiniais laikais buvo įkurtas kolūkis „Tarybinis artojas“. O Kaune studijuodamas tėtis susipažino su mamyte, kuri emigravusi iš Žemaitijos, ten dirbo Kauno klinikose. Mano vaikystė buvo tokia graži, pilna ir ypatinga, kad iki šiol esu atmintyje išsaugojusi visas jos spalvas. Tėveliai dirbo, augau pas babą Julią (ji nemėgo, kad vadintume močiute). Pasaulio pažinimas prasidėjo Pasvalio gatvės vienkiemyje kartu su šunimi Meškiu, vištomis, katėmis, nuostabiais kaimynais ir jų vaikais. Augau apsupta tėvų ir babytės meilės, keldavausi su ryto rasa, guldavau saulei nusileidus. O visos dienos, visos vasaros su drugeliais, vakarai su dzūkiškomis dainomis buvo mano.
Nuo „nulinukų“ iki 12 klasės Biržų 2-oji vidurinė mokykla (dabar „Aušros“ pagrindinė mokykla) buvo dalis Jūsų gyvenimo. Ryškiausi epizodai iš mokyklinių metų?
Darželio nelankiau, tad kolektyvizmą teko jaukintis mokykloje. Man, kaip intravertei, tai nebuvo lengvas uždavinys. Gal dėl to iš mokyklos laikų labiausiai atsimenu tuos momentus, kada per pamokas išsiprašydavau į tualetą, nors visai nereikėjo. Tiesiog patikdavo eiti ilgais, tuščiais koridoriais, girdėti klasėse šurmulį ir griežtus mokytojų balsus. Tuos momentus vadinau “ištrūkti iš sistemos”. Nuo mokyklos laikų išliko noras “susirinkti” save vienatvėje. Ir dabar būna dienų, kad rytais viena einu pasivaikščioti į parką, Biržuose, viena mėgstu apeiti visus kampelius.
Mokykloje pirmą kartą skaudų smūgį patyrė mano savivertė. Ir viskas – dėl matematikos. Neišlukštenau šio mokslo niekada, nors turėjau krūvą korepetitorių. Būna, kad kartais susapnuoju matematikos egzaminą ir, aišku, einu į jį nieko nemokėdama, nors mokiausi. Tas jausmas, o dangau, pats didžiausias košmaras! Tačiau lietuvių kalboje, literatūroje buvau labai stipri. Knygose radau viską, ko reikėjo ir ko, mes, tarybiniai vaikai, negalėjom turėti – pažintis su kitų šalių kultūra, istorija, nuotykius ir keliones į kosmosą. Mūsų kartai išpuolė didelė laimė gimti laiku, kai dar nebuvo išmaniųjų telefonų ir kompiuterių. Nors juos sugalvojome tam, kad palengvintume sau komunikaciją ir gyvenimą, bet pažiūrėkite kas nutiko – kokie nelaimingi dabar yra visi, patekę į šių technologijų priklausomybę.
Kaip toliau po mokyklos vyniojosi Jūsų gyvenimo siūlas?
Nuo pat pradinių klasių norėjau to, ko nori visos mergaitės – būti aktore. Prenumeravau žurnalą “Kinas”, važinėjau į didmiesčių teatrus žiūrėti spektaklių, įsivaizduodavau save toje didžiulėje scenoje. Bet tais metais, kai baigiau mokyklą, aktorių kursą rinko “Keistuolių teatras”, o vaidinti vaikams nebuvo didelio noro. Klaipėdos Menų fakultete rinko teatro režisierių kursą, važiavau ten. Įstojau surinkusi daugiausia balų, pirmu numeriu. Taigi, vienaip ar kitaip, scenoje teko stovėti. Ir režisuoti, ir vaidinti. Bet, gavusi diplomą, režisieriaus kelio nepasirinkau. Paskutiniais mokslo metais pasukau į žurnalistiką, buvau pakviesta dirbti į “Balticum” televiziją. Vėliau – į radijo stotį “Laluna”, dienraščius “Klaipėda” ir “Vakarų ekspresas”.
Dabar Jūsų namai – Klaipėda. Kodėl?
Šiame mieste susipažinau su būsimu vyru – radijo laidų vedėju Skirmantu, sukūrėme šeimą ir likau gyventi. Čia gimė trys mūsų vaikai – didžiausias gyvenimo turtas. Sūnui Nojui jau 18, dvynukės tuoj įžengs į 14 metus.
Jūs įkūrėte papuošalų prekės ženklą „Raganna“. Kodėl toks, daug ką šokiruojantis, pavadinimas? Raganaujate?
„Ragannos“ pavadinimą savo papuošalams, tiesiogine to žodžio prasme, susapnavau perskaičiusi Klarisa Pinkola Estes „Bėgančios su vilkais“. Negalėčiau tiksliai pasakyti, kaip į gyvenimą atėjo papuošalų kūryba. Tai tiesiog ištiko! Apie raganavimą – atskira kalba. Krikščionybės šaukliai, atnešę mums religiją ant kalavijų, mūsų, lietuvių, gyduolių ir žiniuonių deivę Ragainę perpaišė į seną, kuprotą bobą su karpa ant nosies ir dar susiejo ją su velniais ir demonais. Gi mūsų protėviai dėkojo Ragainei už gydančius žolynus ir už žinias, kaip gyventi harmonijoje su gamta. Taigi – mano „Raganna“ ir yra ta deivė, kurios visos mes, moterys, daugiau ar mažiau turime. Raganavimas – tai mūsų intuicija, empatija, pasitikėjimas Visata ir Kūrėju. Su velniais tai neturi nieko bendra.
Kas yra prekės ženklas „Raganna“?
Prekės ženklas „Raganna“ – tai vienybėje su gamta kuriami papuošalai iš nuostabių, gyvų, pusbrangių akmenų ir kristalų. Tai – rankų darbas, glostomas ir dėliojamas su meile ir pačiais geriausiais linkėjimais būsimiems jų šeimininkams.
Sau papuošalus kuriate pati ar perkate?
Savo papuošalus labai dažnai testuoju – nešioju, stebiu, kaip jaučiuosi. Ar patvaru, ar neerzina. Nes kiekvienas akmuo turi savo energetiką ir ją tikrai jaučia atviri, dvasingi, jautrūs žmonės. Papuošalų neperku, jei ko užsimanau – tiesiog pasigaminu.
Dukros nebando sekti jūsų keliu ir kurti papuošalus?
Dukroms nėra kada. Jos visa galva panirusios į tai, ką labai myli. Nuo pat 8 metų jos lanko gatvės šokių (hip hop) treniruotes, dalyvauja reitinginėse varžybose ir skina laurus. Šiemet savo amžiaus kategorijoje Lietuvoje jos yra geriausios – reitingų lentelėje Gaudrė užima 1-ąją, Meda – 2-ąją vietas. Po pažinties su olimpinio sidabro laimėtoja Nicka Banevič, su kuria susipažino Biržuose, sesės pradėjo lankyti ir breiko treniruotes. Kur jau joms iki papuošalų, kai treniruotės vyksta kasdien po kelias valandas.
Papuošalų kūrimas – pomėgis ar verslas?
Prieš kelerius metus tai vadinau nedideliu versliuku, dabar – labiau hobiu.
Kas Jus įkvepia papuošalų kūrimui?
Pats akmuo. Dirbu su rubinais, smaragdais, safyrais. Jie – tikri, sukurti gamtos, be jokių cheminių priemaišų ir patobulinimų. O tai, kas tikra – negali neįkvėpti.
Kokie Jūsų pagaminti papuošalai turi didžiausią paklausą?
Įdomu stebėti, kaip kasmet mano papuošalai konkuruoja dėl populiariausiojo vardo. Kiekvieną sezoną gimsta vis naujas favoritas, tačiau “topuose” ilgiausiai laikosi smulkių smaragdų apyrankės ir vėriniai su mažytėmis sidabro ir paauksuoto sidabro širdelėmis. Visi gaminiai – iš nuostabaus žėrėjimo labradoritų.
Ar didelė konkurencija rankų darbo juvelyrikoje?
O, taip! Anksčiau pykdavau, aptikusi kopijuotojas, bet dabar tai kelia atlaidžia šypseną. Ramiai einu tuo keliu, kurį esu pramynusi. Jei seka iš paskos, vadinasi, rodau kelią.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybą ir kokioms moterims ji skirta? Kur galima įsigyti jūsų papuošalų?
„Ragannos“ papuošalai skirti brandžiai moteriai. Ji – išmintinga, moka atskirti tikra nuo melo, jaučia gamtos ciklus ir dėkingumą už visas gyvenimo dovanas. Jai nepatinka pigi bižuterija, jai nėra svarbi deimantų kaina, nes spindi ir be jų... Ji nesiklauso nuomonės formuotojų, nes pati turi savo nuomonę. Ji pasitiki savimi, girdi akmenų kalbą ir jaučia, ką jie išspinduliuoja. Mano kurtų papuošalų galima įsigyti elektroninėje parduotuvėje www.raganna.lt arba facebook puslapyje „Raganna“.
Ko išmokote gamindama papuošalus?
Kantrybės, mėgavimosi gamta, atsakomybės ir dėkingumo visoms savo klientėms.
Kokiais patarimais galėtumėte pasidalinti su norinčiais pradėti savo papuošalų verslą?
Jei galite nepradėti – nepradėkite. Rinka yra perpildyta, pardavimai kritę, nes žmonės prekybos centruose jau sviesto neįperka, ką kalbėti apie papuošalus, kurie nėra pirmo būtinumo prekė. Man startuoti prieš devynerius metus buvo kur kas paprasčiau. Dabartiniame laikotarpyje to, ko gero, tikrai nesiimčiau.
Kokiais savo pasiekimais didžiuojatės labiausiai?
Po vieno pokalbio su jaunystės laikų pažįstama atsitokėjau, kad lyg ir neturiu jokių pasiekimų, kuriais galėčiau didžiuotis nugyvenusi daugiau nei 40 metų. Ji man vardino, va, pameni, tas Mindaugas, oho kokią karjerą padarė! Koks žymus gydytojas! O štai – ta, kokias svarbias pareigas užima, kokius pinigus uždirba! Anas tapo prokuroru, o toji Amerikoj sėkmingai nutekėjo. Žmogus – tokia būtybė, kuri savo pasiekimus matuoja pareigomis, sąskaitomis banke, pilimis ir jachtomis. Mums atrodo, kad toks yra laimės matas. Mes net žurnalą „Žmonės“ tokiems turime! Su buvusiu kolega juokiamės, kad likusi visuomenės dalis, kuri nepatenka į tokio tipo žurnalus, matyt yra ne žmonės, o gyvuliai. Šalia blizgančių žurnalų ir madingų influencerių yra ir kita visuomenė. Žmonės ramiai ir tykiai gyvena savo gyvenimus, džiaugiasi tuo, ką turi tyliai, be patoso. Po pokalbio su žmogumi iš praeities pagalvojau, kad augindama vaikus nepadariau jokios karjeros, neuždirbau didelių pinigų, bet vieną dalyką žinau tiksliai – didžiausias mano pasiekimas yra šeima ir vaikai. Viso to, ką patyriau juos augindama ir kokie geri jie pas mus auga – nenupirktum už pačius didžiausius turtus žemėje.
Spaudoje ir socialiniuose tinkluose Jūs griežtai pasisakote apie politikus, jų moralę, valdžios žmones, ekonominę situaciją. Nesate nukentėjusi dėl savo pilietinės pozicijos?
Esu. Pandemijos metu nuo manęs atsiribojo žmonės, kurie labai pasitikėjo mokslu, bet buvo akli ir kurti sveikai nuovokai ir situacijos analizei. Esu dėkinga tam laikotarpiui už tai, kad nors visiems buvo uždėtos medicininės kaukės, bet kitos kaukės, po kuriomis slėpėsi žmogaus esmė – buvo nuplėštos. Išsigrynino pažįstamų, draugų ratas. Paradoksalu, kai kalbama, kokioje tolerantiškoje demokratijoje mes dabar gyvename, bet tuo pačiu metu prie kryžiaus kalamas kunigas Ričardas Doveika, prakalbęs apie tai, kad Lietuvoje žmonės bijo viešai reikšti savo nuomonę. Štai todėl drąsiųjų vis mažėja. Mes gyvename „cancel“ kultūroje, kurioje toleruojama tik viena nuomonė, o galvojantys kitaip apšaukiami vatnikais, putinistais, antivakseriais ir pan.
Vaikystėje gilų pėdsaką paliko visų vaikų dievinamas serialas “Robinas iš Šervudo”. Tada pirmą kartą išgyvenau didžiulį neteisybės jausmą, kuomet sistema sunaikina lyderius ir silpnųjų gynėjus, kai laimi valdžia, pinigai ir statusas. Tačiau net ir patyrusi pralaimėjimą, tiesa bergždžioje akmenuotoje žemėje vis tiek stiebiasi į saulę. Manyje to jautrumo teisybei daug likę. Kartais tai vargina. Todėl mokausi būti stebėtoja. Negaliu pakeisti pasaulio, kuris rieda neaišku į kurią pusę. Galiu tik keisti žiūrėjimo trajektoriją ir koncentruoti dėmesį į tai, kas stabilu ir teisinga: šeimą, artimuosius, kasdien dėkojant Kūrėjui už kiekvieną išgyventą akimirką, nes jos nesikartoja.
Kaip apibūdintumėte save keliais žodžiais?
Esu jautri, empatiška, cholerikė, kartais – dramos ir panikos karalienė, kartais – laiminga ir sentimentali kaimietė. O šiaip – ryža, nedidelio ūgio moterukė su dzūkiška dūšia, žemaitiškais įsitikinimais ir aukštaitiška meile gyvenimui.
Koks Jūsų mėgstamas posakis?
Kvėpuok! Dažnai sau kartoju „just flow“ (tiesiog tekėk). Patinka angliškas skambesys.
Kaip ginatės nuo liūdnų minčių? Kas Jus labiausiai supranta?
Gydo pokalbiai ir judesys. Tikrų draugų, su kuriais eičiau į žvalgybą, turiu vos vieną – kitą, bet jie tokie, kad pati sau pavydžiu. Savo nerimą, skausmą, baimes, viltis ir drąsas reikia iškalbėti, antraip visa tai nusėda kūne ir “atsidėkoja” ligomis. Tiesa, visada prisimenu, kad draugai – ne psichologai ir neturiu jokios teisės juos nardinti į savo problemų jūras. Bet labiausiai mane supranta... aš pati... Kad ir kokie geranoriški būtų draugai ir artimieji, priimti esminius sprendimus ir pokyčius visada teks mums patiems, todėl mano patarimas – draugaukite su savimi, pažinkite save, nes nuo savęs pas jokius draugus nepabėgsit.
Kokią savo patirtį vadintumėte nenuperkama ir neparduodama už jokius pinigus?
Įgimtas tiesos ir teisybės jausmas.
Kokių pamokų gavote iš gyvenimo?
Pagrindinė pamoka, kurios nesimokiau, bet gyvenu šiuo principu – gyvenime elkis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi.
Kas Jums gyvenime yra svarbiausia?
Gyvenime svarbiausia yra pats gyvenimas. Visiems, kurie galvoja radę kitų prioritetų, rekomenduoju tiesiog įsivaizduoti, kaip per petį tyliai tau į ausį kvėpuoja paskutinė gyvenimo diena. Tuomet tai, kas iš tiesų svarbiausia, labai greitai susidėlioja į lentynas.
Ar turite dar kažkokių hobių?
„Raganna“ – ne vienintelis dalykas, kuriam skiriu savo meilę ir laiką... Bet pandemijos metu, kai buvome uždaryti, į laisvę iš manęs pradėjo veržtis žodžiai. Rašiau daug ir apie viską: vaikystę, pandemijos pančius, kvailybę, žmonių segregaciją ir moralę. Rašiau socialiniuose tinkluose. Žmonės skaitė, dalinosi. Iki šiol rašau ir sulaukiu atgalinio ryšio – skaitantieji dėkoja, kasdien auga facebook paskyros sekėjų skaičius. Yra įrašų, kurie šioje erdvėje pasiekė net 800 000 skaitytojų. Tai įpareigoja, suprantu, kad žodis turi galingą jėgą ir esu dėkinga už visus gražius atsiliepimus, raginimus nenustoti rašius. Kol kas rašydama džiaugiuosi kūrybine savirealizacija, bet intuityviai jaučiu, kad tai, ką darau, perauga į kažką didesnio, platesnio. Žodžiai ir vėl, po ilgos pertraukos, kviečia nerti į kitos krypties kūrybines erdves. Ir aš atsiliepiu į kvietimą. Kur nuves šis kelias – man pačiai įdomu.
Ar norėtumėte savyje kažką pakeisti?
Jei kur netoliese dalintų drąsos morkų ir meilės sau – pirmoji stočiau į eilę. Augindama vaikus išbarsčiau daug gerų dalykų, atėjo metas juos vėl susirinkti į karolius. Niekaip neprisėdu prie pirmosios savo knygos, kuri veržiasi į pasaulį, o aš vis atidėlioju. Tai šios prokrastinacijos mielai kuo greičiau atsikratyčiau taip pat.
Kas Jums yra Biržai?
Indėnai tiki, kad kiekvienas žmogus turi savo jėgos žemę. Ji mus maitina, pripildo, nuramina. Tie, kurie jos dar nesuradę, blaškosi po pasaulį ieškodami, suradę – vyksta semtis jėgų. Tokia vieta man yra Biržai. Nors jau daug metų čia negyvenu, kaskart atvykusi jaučiu, lyg niekur nebuvau išvykusi. Čia viskas sava – ir žmonės, ir gamta. Biržuose nurimsta vidinės audros, visus negerumus nuplauna Širvėnos ežeras. Ypatingas yra šis kraštas, neįmanoma to nejausti. Tą ne kartą pasauliui liudijo ir Jonas Mekas, neišdavęs šios žemės Niujorko dangoraižiams. Į gyvenimo pabaigą Mekas nuolat kalbėdavo apie Semeniškius, Biržus. Pabrėždavo, kad iš ten yra kilęs. Biržams jis padovanojo savo kūrybos archyvą ir tokiu būdu sugrįžo namo. Tai ir aš sakau – Biržai yra ir liks man namais.
Kaip dažnai aplankote gimtinę ir kur pirmiausia einate čia atvykusi?
Vykstu tiek dažnai, kiek tik galiu.Tik atvykusi, tradiciškai drožiu takeliu iki Širvėnos pliažo ir apsuku ratą apie pilį.
Ar Jūsų dukroms dvynėms Gaudrei ir Medai patinka Biržai?
Visi trys vaikai nuo mažumės augo Biržuose. Visi trys išsaugojo meilę šitam kraštui. Jie čia jaučiasi savi, saugūs, turi draugų, o svarbiausia – mylimus senelius.
Nepamiršote biržietiškos tarmės?
Ti aiškės, ka ne! Kėp galim pamiršt tų, be ką Byržė – ne Byržė! Kų tūje? Ašė ti nieką! A tūje kų?
Turite Biržų krašte mielą vietą, kurioje norisi pabūti, pamąstyti, prisiminti?
Tokia vieta yra kapinaitės prie buvusios “muravankės”. Ten ilsisi mano babytė ir daug žmonių, kurių kaimynystėje aš augau. Yra ir draugių, iškeliavusių Anapus per anksti, ir buvusių gerų pažįstamų. Tos kapinaitės – tarsi kertinė vieta tarp Čia ir Ten. Taškas, kuriame susilieja prisiminimai su dabartimi. Prieš akis vėl iškyla tų žmonių veidai, pokalbiai, jų juokas. Tikiu, kad jie neišėjo į nebūtį, galbūt tik persikėlė į kitas, mums nepasiekiamas erdves. Ši vieta įžemina, įprasmina kaskart primindama, kad iš esmės mes nieko daugiau neturime – tik dabarties akimirką, kuria judame amžinuoju Samsaros ratu.
Jūsų žodis savo krašto žmonėms?
Mylėkite, saugokite, gerbkite ir puoškite žemę, kurioje gyvenate. Biržai yra nuostabūs savo energetika, gamta ir vandenimis. Šiame mieste yra visko, ko reikia, kad galėtum pajusti pilnatvę ir ramiai stebėti, kaip keičiasi miestelio veidas skirtingais metų laikas. Biržai gražūs visais sezonais, ne tik vasaromis. Miestas kvepia bandelėmis su cinamonu, ežero gaiva, žmonių šypsenomis. Jus supa didis grožis, mieli biržiečiai!
Vaida Zubrauskaitė gimė Kaune, augo Biržuose. Po mokyklos baigimo studijavo Klaipėdos Menų fakultete, baigė teatro režisieriaus specialybę, bet, gavusi diplomą, režisieriaus kelio nepasirinko, pasuko į žurnalistiką: dirbo “Balticum” televizijoje, vėliau radijo stotyje “Laluna”, dienraščiuose “Klaipėda” ir “Vakarų ekspresas”. Nuo 2016 metų dirba įmonėje „Raganna“, kuria papuošalus iš gyvų, pusbrangių akmenų ir kristalų.
