Spindulėlis vardu Vakarė

Edi­tos MI­KE­LIO­NIE­NĖS nuo­tr.
Va­ka­rė su sa­vo ma­ma Li­na.
Bir­žuo­se, ša­lia Apaš­čios upės, jau­kia­me na­me ap­sup­ta mei­lės ir be­ga­li­nio rū­pes­čio gy­ve­na mer­gai­tė Va­ka­rė. Itin re­ta ge­ne­ti­nė li­ga ne­lei­džia Va­ka­rei ju­dė­ti. Ta­čiau ši ne­gan­da nea­tė­mė iš Va­ka­rės nuo­sta­bios šyp­se­nos, hu­mo­ro jaus­mo, džiaugs­mo ir ta­len­tų. Bir­žų vie­šo­jo­je Jur­gio Bie­li­nio bib­lio­te­ko­je eks­po­nuo­ja­ma Va­ka­rės pie­ši­nių pa­ro­da, ku­riuos ji nu­pie­šė tep­tu­ką lai­ky­da­ma bur­ny­tė­je.
Vakarė sulauks pagalbos

Ge­ru­mas nie­kur ne­pra­žu­vo...

"Bir­žie­čių žo­dy­je" ra­šė­me apie sun­kios ne­ga­lios iš­tik­tą mer­gai­tę Va­ka­rę Šli­kai­tę. Nors mer­gai­tė ne­ga­li ju­dė­ti, ji ir jos ma­ma Li­na ne­pra­ran­da op­ti­miz­mo. Va­ka­rė bur­ny­te pie­šia pie­ši­nius, ra­šo ra­ši­nė­lius, žai­džia žai­di­mus plan­še­tė­je. Ir šyp­so­si. Po­kal­bio me­tu Va­ka­rės ma­ma "Bir­žie­čių žo­džiui" ne­drą­siai už­si­mi­nė, kaip mer­gai­tei rei­kė­tų ve­ži­mė­lio, ku­ris bū­tų pri­tai­ky­tas pa­gal mer­gai­tės ūgį.

Ne­ti­kė­jo­me, kad su­lauk­si­me tiek ge­rų žmo­nių skam­bu­čių ir no­ro pa­dė­ti. Skam­bi­no "Aga­ro" bend­ro­vės at­sto­vė. Bend­ro­vė Va­ka­rę lan­kė ir praė­ju­siais me­tais. Ži­nu­te su­si­sie­kė ku­ni­gė ir šei­my­nos ma­ma Si­gi­ta Vein­zierl, ku­ri ža­dė­jo pa­tar­pi­nin­kau­ti, kad Va­ka­rės is­to­ri­ja pa­kliū­tų į "Iš­si­pil­dy­mo ak­ci­ją." Gal­būt pa­vyks? Skam­bi­no pri­va­tūs žmo­nės. Vie­na mo­ky­to­ja, pa­si­ta­ru­si su vy­ru, nu­spren­dė sa­vo mė­ne­sio at­ly­gi­ni­mą do­va­no­ti Va­ka­rei. Tai tik da­lis ge­ros šir­dies žmo­nių, ku­rie pa­no­ro pa­dė­ti mer­gai­tei jei ne pi­ni­gais, tai ge­ru žo­džiu, rank­dar­biu, do­va­nė­le.

Po ra­ši­nio "Bir­žie­čių žo­dy­je" "Spin­du­lė­lis var­du Va­ka­rė" ne­li­ko abe­jin­gi ir val­džios at­sto­vai. Gruo­džio 27 die­ną Pi­ly­je ren­gia­mas Me­ro lab­da­ros va­ka­ras. Ja­me vyks auk­cio­nas. Vi­si auk­cio­no me­tu su­rink­ti pi­ni­gai bei lė­šos už kvie­ti­mus į lab­da­ros va­ka­rą bus paau­ko­ti taip rei­ka­lin­gam Va­ka­rei ve­ži­mė­liui.

– Ra­šy­ki­te daž­niau apie žmo­nes, ku­riems rei­kia pa­gal­bos, – sa­kė į re­dak­ci­ją skam­bi­nu­si mo­te­ris.

Va­ka­rė Šli­kai­tė – vie­nuo­lik­me­tė iš­sty­pu­si paaug­liu­kė. Kaip ir kiek­vie­nas paaug­lys, ji tu­ri sa­vo cha­rak­te­rį. Ap­si­džiau­gė­me, kai Va­ka­rė per ma­mą Li­ną per­da­vė ži­nią, jog su­tin­ka pa­bend­rau­ti apie sa­vo po­mė­gius ir ta­len­tus. Su­si­ti­ko­me jos na­muo­se per per­trau­kė­lę tarp dvie­jų pa­mo­kų – Va­ka­rę mo­ky­to­jai mo­ko na­muo­se. Ji Kaš­to­nų pa­grin­di­nės mo­kyk­los penk­to­kė, pir­mū­nė. Jos pa­žy­mių kny­ge­lė­je tik vie­nas de­vin­tu­kas už ra­ši­nė­lį. Ko­kie da­ly­kai la­biau­sia pa­tin­ka? Ogi vi­si. La­biau­siai – ang­lų kal­ba. Mer­gai­tė la­bai ar­ti­mai su­si­drau­ga­vo su sa­vo ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja Gi­ta­na. Va­ka­rė net is­pa­nų kal­bos ėmė sa­va­ran­kiš­kai mo­ky­tis. Jau mo­ka ne vie­ną is­pa­niš­ką žo­dį. O in­for­ma­ti­ką gliau­do kaip rie­šu­tus. Anot ma­mos Li­nos, kar­tą in­for­ma­ti­kos mo­ky­to­ja net su­tri­ko: Va­ka­rė sa­vo kla­sės drau­gus ži­nio­mis len­kia ko­kiu pus­me­čiu.

Ju­dė­ti ne­ga­lin­ti Va­ka­rė nar­šo in­ter­ne­te kaip žu­vis van­de­ny. Kaip? Sa­vo bur­ny­tė­je ji lai­ko į me­di­ci­ni­nį vamz­de­lį įmon­tuo­tą tu­ši­nu­ką (mo­čiu­tės Lai­mos iš­ra­di­mas) ir ne­pap­ras­tu grei­čiu juo val­do plan­še­tės ek­ra­ną. Taip Va­ka­rė ra­šo ra­ši­nė­lius, spren­džia už­duo­tis, pie­šia, žai­džia kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus, bend­rau­ja.

Va­ka­rės pie­ši­nu­kai – švie­sūs ir vais­kūs. Mer­gai­tė la­bai my­li gy­vū­nus – šu­niu­kus, ka­čiu­kus, žir­gus. Tad dau­ge­ly­je jos pie­ši­nių – gy­vū­nė­liai. Su­ži­no­ju­sios apie Va­ka­rės ta­len­tą pieš­ti, pa­ro­dą su­reng­ti ją pa­kvie­tė Bir­žų vie­šo­sios Jur­gio Bie­li­nio bib­lio­te­kos dar­buo­to­jos. Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą Va­ka­rė ne­va­žia­vo. Ji ma­mai paaiš­ki­no: kam va­žiuo­ti, jei ji ži­no, ką nu­pie­šė?

Va­ka­rė – šven­ti­nė mer­gai­tė, gi­mu­si ko­vo 11-ąją. Ma­ma Li­na pa­sa­ko­jo, jog mer­gai­tei var­dą rin­ko iš dvie­jų – Va­sa­rės ir Va­ka­rės. Lai­mė­jo ant­ra­sis var­das. Kar­tais Va­ka­rė ke­liau­ja į kla­sės šven­tes. Vie­no­je šven­tė­je ji kar­tu su kla­sės drau­gais puo­šė kek­siu­kus. Kai į sve­čius at­va­žiuo­ja pus­se­se­rės Rus­nė ir Ug­nė, vi­sos ke­liau­ja į pi­ce­ri­ją, į mies­tą. Va­ka­rė ypač lau­kia sa­vo pus­se­se­rių, nes su jo­mis la­bai ar­ti­mai bend­rau­ja. Ma­ma Li­na juo­kia­si: įlen­da vi­sos į in­ter­ne­tą ir neišt­rauk­si.

Ant Va­ka­rės sta­liu­ko – krū­va kny­gų. Mer­gai­tė mėgs­ta įvai­rius pa­sa­ko­ji­mus, ypač apie gy­vū­nus. Tu­ri dau­gy­bę en­cik­lo­pe­di­jų apie juos. Pa­tin­ka Va­ka­rei klau­sy­tis mu­zi­kos, ypač – ang­liš­kų dai­nų. Ma­ma Li­na šyp­so­si: žiū­rė­da­ma "X fak­to­rių", Va­ka­rė niū­niuo­ja vi­sas dai­nas min­ti­nai.

Nors Va­ka­rės kū­ne­lis su­kaus­ty­tas, ji spin­du­liuo­ja neap­sa­ko­mą ši­lu­mą ir op­ti­miz­mą. Šei­mos mo­te­rys – mo­čiu­tė Lai­ma, te­ta Ri­ta ir ma­ma Li­na Va­ka­rę va­di­na spin­du­lė­liu.

Nuo pat gi­mi­mo mer­gai­tė ken­tė įvai­rias pro­ce­dū­ras ir ope­ra­ci­jas. Kiek jų bu­vo? Pen­kio­li­ka ar še­šio­li­ka. Kai ku­rios trū­ko ir 10 va­lan­dų. Po pa­sku­ti­nės sun­kios ope­ra­ci­jos mer­gai­tei li­go­ni­nė­je te­ko pra­leis­ti pus­me­tį. Bu­vo la­bai sun­kus me­tas. Te­ko priim­ti rea­ly­bę, kad Va­ka­rė ne­ju­dės. Prieš ket­ve­rius me­tus mer­gai­tė dar vaikš­čio­jo. Nuot­rau­ko­se – ji po­zuo­ja pa­si­puo­šu­si mo­čiu­tės Lai­mos mez­gi­niais. Kaip tik­ra ma­ne­ke­nė.

Šei­mos mo­te­rys Va­ka­rės ne­pa­lei­džia iš akių nei mi­nu­tei. Jai rei­kia at­lik­ti įvai­rias pro­ce­dū­ras, ku­rias jos iš­mo­ko da­ry­ti pa­čios. Kad ne­bū­tų liūd­na, Va­ka­rė su ma­ma apa­ra­tams su­gal­vo­jo var­dus: at­siur­bė­jui – Do­ro­tė­ja, kvė­pa­vi­mo apa­ra­tui – Ro­ber­ta, sa­tu­ra­ci­jos apa­ra­tą pa­va­di­no He­rak­liu, o sta­liu­ką, ant ku­rio su­dė­tos Va­ka­rės kny­gos ir plan­še­tė – Pau­liu­ku. Pa­ti ne­mėgs­ta­miau­sia Va­ka­rės pro­ce­dū­ra – plau­ku­čių plo­vi­mas. Gal­būt to­dėl, kad mer­gai­tę puo­šia il­ga ka­sa, ku­rią iš­trink­ti ne taip jau pa­pras­ta. Ma­ma Li­na sa­ko, jog dėl šios pro­ce­dū­ros kar­tais ten­ka net su­si­pyk­ti. Ta­čiau pyk­tis grei­tai iš­ga­ruo­ja.

Nors Va­ka­rė ir jos ma­ma į vis­ką sten­gia­si žvelg­ti su op­ti­miz­mu, kas­dien su­si­kur­ti nors ma­žą šven­tę ir ne­si­skun­džia, ta­čiau pa­klaus­tos, ko la­biau­sia rei­kė­tų, pra­si­ta­ria – ve­ži­mė­lio. Va­ka­rės kam­ba­ry­je ve­ži­mė­lis iš šve­dų lab­da­ros sto­vi, ta­čiau jį sun­ku pri­tai­ky­ti mer­gai­tei. Va­ka­rė ne­ga­li su­lenk­ti vie­nos ko­jy­tės, rei­kia spe­cia­liai pri­lai­ky­ti gal­vy­tę. Šve­dų do­va­no­ta­me ve­ži­mė­ly­je ji virs­ta. Ma­ma Li­na ir taip, ir ki­taip ban­dė spręs­ti, kaip pa­to­bu­lin­ti ve­ži­mė­lį, spren­dė ir Va­ka­rės my­li­ma ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja su sa­vo vy­ru. Ta­čiau var­gu ar tą pa­da­ry­ti įma­no­ma. Anks­čiau tu­rė­tas ve­ži­mė­lis bu­vo la­bai ge­ras, spe­cia­lis­tų pri­tai­ky­tas pa­gal mer­gai­tės ūgį, ta­čiau Va­ka­rė jį išau­go. Kom­pen­sa­ci­jos nau­jam ve­ži­mė­liui dar rei­kia lauk­ti, nes ve­ži­mė­liai kom­pen­suo­ja­mi kas pen­ke­rius me­tus. Li­na pa­skai­čia­vo, kad sa­vo lė­šo­mis tek­tų pri­si­dė­ti apie 2000 eu­rų. Va­ka­rei tin­kan­tis ve­ži­mė­lis la­bai pa­leng­vin­tų mer­gai­tės gy­ve­ni­mą, ji daž­niau ga­lė­tų iš­va­žiuo­ti į mies­tą ar pas kla­sės drau­gus.

Ma­ma Li­na pa­si­džiau­gė: Va­ka­rė priau­go du ki­log­ra­mus, to­dėl su­stip­rė­jo, re­čiau ser­ga ir daž­niau ga­li iš­va­žiuo­ti iš na­mų. Kiek­vie­nas vi­ru­sas Va­ka­rei pra­žū­tin­gas – pa­sun­kė­ja mer­gai­tės kvė­pa­vi­mas, rei­kia va­žiuo­ti gy­dy­tis į Li­go­ni­nės Rea­ni­ma­ci­jos sky­rių. Kad Va­ka­rė bū­tų stip­res­nė šei­mos mo­te­rys sten­gia­si Va­ka­rę le­pin­ti jos mėgs­ta­mais pa­tie­ka­lais. O ką Va­ka­rė mėgs­ta? Mer­gai­tė šyp­so­si: ma­ka­ro­nus, pi­cą, su­šius, te­tos Ri­tos ke­pe­nų kot­le­tu­kus ir, ži­no­ma, sal­dai­nius. Ska­niau­si jai – "Ra­fae­lo", "Fer­re­ro ro­cher". Šei­mos mo­te­rys Va­ka­rei nie­ko ne­gai­li, nu­per­ka jos mėgs­ta­mų ska­nu­my­nų.

Ar­tė­ja Ka­lė­dos. Va­ka­rė pra­si­ta­rė, jog la­bai lau­kia šven­čių. Ko no­rė­tų do­va­nų? La­biau­siai ji lau­kia ne do­va­nų, o sa­vo pus­se­se­rių Rus­nės ir Ug­nės. Jos – ge­riau­sia Va­ka­rės do­va­na.

Ka­lė­dos – ste­buk­lų me­tas. Gal­būt kas nors iš­girs pu­se lū­pų, ne­drą­siai pra­si­tar­tą sva­jo­nę apie ve­ži­mė­lį, ku­ris tik­tų Va­ka­rės ke­lio­nėms. Nes Va­ka­rė – ne­pap­ras­ta mer­gai­tė, mū­sų vi­sų spin­du­lė­lis.

Komentarai

Dalius    Tre, 2019-12-11 / 15:59
Labai norėčiau ne šiaip padėti Vakarei, bet nupirkti jos piešinėlių. Vakare, ar galėtumei pardavinėti savo piešinukus, tarkim po 5 ar 10 eurų. Juk tokiu būdu galėtumei pati užsidirbti, nelaukdama pagalbos. O ir ne vienam, manau, būtų lengviau Tau padėti, įsigyjant Tavo darbelį o ne šiaip aukojant. Tavo piešinukas, ypač žinant Tavo, Vakare, istoriją, ne vienam suteiktų stiprybės ir būtų pavyzdys, kaip reikia kovoti ir įveikti tekusius sunkumus.
Egnerová    Tre, 2020-05-20 / 15:12
Sveiki visi, pamačiau žmonių, kurie jau yra gavę paskolą iš (ICAC), komentarus, tada nusprendžiau paprašyti jų rekomendacijų, kurias patvirtinau savo asmeninėje banko sąskaitoje iš viso už 60 000 eurų, kurių paprašiau prieš kelias valandas. Tai tikrai puiki žinia ir patarianti kiekvienam, kuriam reikalinga tikra paskola, kreiptis el. Paštu (1stms.creditunion@gmail.com). Džiaugiuosi, kad galiu gauti paskolą, dėl kurios kreipiausi. Prašome pasidalinti pagalba su draugais.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.