Spindulėlis vardu Vakarė

Edi­tos MI­KE­LIO­NIE­NĖS nuo­tr.
Va­ka­rė su sa­vo ma­ma Li­na.
Bir­žuo­se, ša­lia Apaš­čios upės, jau­kia­me na­me ap­sup­ta mei­lės ir be­ga­li­nio rū­pes­čio gy­ve­na mer­gai­tė Va­ka­rė. Itin re­ta ge­ne­ti­nė li­ga ne­lei­džia Va­ka­rei ju­dė­ti. Ta­čiau ši ne­gan­da nea­tė­mė iš Va­ka­rės nuo­sta­bios šyp­se­nos, hu­mo­ro jaus­mo, džiaugs­mo ir ta­len­tų. Bir­žų vie­šo­jo­je Jur­gio Bie­li­nio bib­lio­te­ko­je eks­po­nuo­ja­ma Va­ka­rės pie­ši­nių pa­ro­da, ku­riuos ji nu­pie­šė tep­tu­ką lai­ky­da­ma bur­ny­tė­je.
Vakarė sulauks pagalbos

Ge­ru­mas nie­kur ne­pra­žu­vo...

"Bir­žie­čių žo­dy­je" ra­šė­me apie sun­kios ne­ga­lios iš­tik­tą mer­gai­tę Va­ka­rę Šli­kai­tę. Nors mer­gai­tė ne­ga­li ju­dė­ti, ji ir jos ma­ma Li­na ne­pra­ran­da op­ti­miz­mo. Va­ka­rė bur­ny­te pie­šia pie­ši­nius, ra­šo ra­ši­nė­lius, žai­džia žai­di­mus plan­še­tė­je. Ir šyp­so­si. Po­kal­bio me­tu Va­ka­rės ma­ma "Bir­žie­čių žo­džiui" ne­drą­siai už­si­mi­nė, kaip mer­gai­tei rei­kė­tų ve­ži­mė­lio, ku­ris bū­tų pri­tai­ky­tas pa­gal mer­gai­tės ūgį.

Ne­ti­kė­jo­me, kad su­lauk­si­me tiek ge­rų žmo­nių skam­bu­čių ir no­ro pa­dė­ti. Skam­bi­no "Aga­ro" bend­ro­vės at­sto­vė. Bend­ro­vė Va­ka­rę lan­kė ir praė­ju­siais me­tais. Ži­nu­te su­si­sie­kė ku­ni­gė ir šei­my­nos ma­ma Si­gi­ta Vein­zierl, ku­ri ža­dė­jo pa­tar­pi­nin­kau­ti, kad Va­ka­rės is­to­ri­ja pa­kliū­tų į "Iš­si­pil­dy­mo ak­ci­ją." Gal­būt pa­vyks? Skam­bi­no pri­va­tūs žmo­nės. Vie­na mo­ky­to­ja, pa­si­ta­ru­si su vy­ru, nu­spren­dė sa­vo mė­ne­sio at­ly­gi­ni­mą do­va­no­ti Va­ka­rei. Tai tik da­lis ge­ros šir­dies žmo­nių, ku­rie pa­no­ro pa­dė­ti mer­gai­tei jei ne pi­ni­gais, tai ge­ru žo­džiu, rank­dar­biu, do­va­nė­le.

Po ra­ši­nio "Bir­žie­čių žo­dy­je" "Spin­du­lė­lis var­du Va­ka­rė" ne­li­ko abe­jin­gi ir val­džios at­sto­vai. Gruo­džio 27 die­ną Pi­ly­je ren­gia­mas Me­ro lab­da­ros va­ka­ras. Ja­me vyks auk­cio­nas. Vi­si auk­cio­no me­tu su­rink­ti pi­ni­gai bei lė­šos už kvie­ti­mus į lab­da­ros va­ka­rą bus paau­ko­ti taip rei­ka­lin­gam Va­ka­rei ve­ži­mė­liui.

– Ra­šy­ki­te daž­niau apie žmo­nes, ku­riems rei­kia pa­gal­bos, – sa­kė į re­dak­ci­ją skam­bi­nu­si mo­te­ris.

Va­ka­rė Šli­kai­tė – vie­nuo­lik­me­tė iš­sty­pu­si paaug­liu­kė. Kaip ir kiek­vie­nas paaug­lys, ji tu­ri sa­vo cha­rak­te­rį. Ap­si­džiau­gė­me, kai Va­ka­rė per ma­mą Li­ną per­da­vė ži­nią, jog su­tin­ka pa­bend­rau­ti apie sa­vo po­mė­gius ir ta­len­tus. Su­si­ti­ko­me jos na­muo­se per per­trau­kė­lę tarp dvie­jų pa­mo­kų – Va­ka­rę mo­ky­to­jai mo­ko na­muo­se. Ji Kaš­to­nų pa­grin­di­nės mo­kyk­los penk­to­kė, pir­mū­nė. Jos pa­žy­mių kny­ge­lė­je tik vie­nas de­vin­tu­kas už ra­ši­nė­lį. Ko­kie da­ly­kai la­biau­sia pa­tin­ka? Ogi vi­si. La­biau­siai – ang­lų kal­ba. Mer­gai­tė la­bai ar­ti­mai su­si­drau­ga­vo su sa­vo ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja Gi­ta­na. Va­ka­rė net is­pa­nų kal­bos ėmė sa­va­ran­kiš­kai mo­ky­tis. Jau mo­ka ne vie­ną is­pa­niš­ką žo­dį. O in­for­ma­ti­ką gliau­do kaip rie­šu­tus. Anot ma­mos Li­nos, kar­tą in­for­ma­ti­kos mo­ky­to­ja net su­tri­ko: Va­ka­rė sa­vo kla­sės drau­gus ži­nio­mis len­kia ko­kiu pus­me­čiu.

Ju­dė­ti ne­ga­lin­ti Va­ka­rė nar­šo in­ter­ne­te kaip žu­vis van­de­ny. Kaip? Sa­vo bur­ny­tė­je ji lai­ko į me­di­ci­ni­nį vamz­de­lį įmon­tuo­tą tu­ši­nu­ką (mo­čiu­tės Lai­mos iš­ra­di­mas) ir ne­pap­ras­tu grei­čiu juo val­do plan­še­tės ek­ra­ną. Taip Va­ka­rė ra­šo ra­ši­nė­lius, spren­džia už­duo­tis, pie­šia, žai­džia kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus, bend­rau­ja.

Va­ka­rės pie­ši­nu­kai – švie­sūs ir vais­kūs. Mer­gai­tė la­bai my­li gy­vū­nus – šu­niu­kus, ka­čiu­kus, žir­gus. Tad dau­ge­ly­je jos pie­ši­nių – gy­vū­nė­liai. Su­ži­no­ju­sios apie Va­ka­rės ta­len­tą pieš­ti, pa­ro­dą su­reng­ti ją pa­kvie­tė Bir­žų vie­šo­sios Jur­gio Bie­li­nio bib­lio­te­kos dar­buo­to­jos. Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą Va­ka­rė ne­va­žia­vo. Ji ma­mai paaiš­ki­no: kam va­žiuo­ti, jei ji ži­no, ką nu­pie­šė?

Va­ka­rė – šven­ti­nė mer­gai­tė, gi­mu­si ko­vo 11-ąją. Ma­ma Li­na pa­sa­ko­jo, jog mer­gai­tei var­dą rin­ko iš dvie­jų – Va­sa­rės ir Va­ka­rės. Lai­mė­jo ant­ra­sis var­das. Kar­tais Va­ka­rė ke­liau­ja į kla­sės šven­tes. Vie­no­je šven­tė­je ji kar­tu su kla­sės drau­gais puo­šė kek­siu­kus. Kai į sve­čius at­va­žiuo­ja pus­se­se­rės Rus­nė ir Ug­nė, vi­sos ke­liau­ja į pi­ce­ri­ją, į mies­tą. Va­ka­rė ypač lau­kia sa­vo pus­se­se­rių, nes su jo­mis la­bai ar­ti­mai bend­rau­ja. Ma­ma Li­na juo­kia­si: įlen­da vi­sos į in­ter­ne­tą ir neišt­rauk­si.

Ant Va­ka­rės sta­liu­ko – krū­va kny­gų. Mer­gai­tė mėgs­ta įvai­rius pa­sa­ko­ji­mus, ypač apie gy­vū­nus. Tu­ri dau­gy­bę en­cik­lo­pe­di­jų apie juos. Pa­tin­ka Va­ka­rei klau­sy­tis mu­zi­kos, ypač – ang­liš­kų dai­nų. Ma­ma Li­na šyp­so­si: žiū­rė­da­ma "X fak­to­rių", Va­ka­rė niū­niuo­ja vi­sas dai­nas min­ti­nai.

Nors Va­ka­rės kū­ne­lis su­kaus­ty­tas, ji spin­du­liuo­ja neap­sa­ko­mą ši­lu­mą ir op­ti­miz­mą. Šei­mos mo­te­rys – mo­čiu­tė Lai­ma, te­ta Ri­ta ir ma­ma Li­na Va­ka­rę va­di­na spin­du­lė­liu.

Nuo pat gi­mi­mo mer­gai­tė ken­tė įvai­rias pro­ce­dū­ras ir ope­ra­ci­jas. Kiek jų bu­vo? Pen­kio­li­ka ar še­šio­li­ka. Kai ku­rios trū­ko ir 10 va­lan­dų. Po pa­sku­ti­nės sun­kios ope­ra­ci­jos mer­gai­tei li­go­ni­nė­je te­ko pra­leis­ti pus­me­tį. Bu­vo la­bai sun­kus me­tas. Te­ko priim­ti rea­ly­bę, kad Va­ka­rė ne­ju­dės. Prieš ket­ve­rius me­tus mer­gai­tė dar vaikš­čio­jo. Nuot­rau­ko­se – ji po­zuo­ja pa­si­puo­šu­si mo­čiu­tės Lai­mos mez­gi­niais. Kaip tik­ra ma­ne­ke­nė.

Šei­mos mo­te­rys Va­ka­rės ne­pa­lei­džia iš akių nei mi­nu­tei. Jai rei­kia at­lik­ti įvai­rias pro­ce­dū­ras, ku­rias jos iš­mo­ko da­ry­ti pa­čios. Kad ne­bū­tų liūd­na, Va­ka­rė su ma­ma apa­ra­tams su­gal­vo­jo var­dus: at­siur­bė­jui – Do­ro­tė­ja, kvė­pa­vi­mo apa­ra­tui – Ro­ber­ta, sa­tu­ra­ci­jos apa­ra­tą pa­va­di­no He­rak­liu, o sta­liu­ką, ant ku­rio su­dė­tos Va­ka­rės kny­gos ir plan­še­tė – Pau­liu­ku. Pa­ti ne­mėgs­ta­miau­sia Va­ka­rės pro­ce­dū­ra – plau­ku­čių plo­vi­mas. Gal­būt to­dėl, kad mer­gai­tę puo­šia il­ga ka­sa, ku­rią iš­trink­ti ne taip jau pa­pras­ta. Ma­ma Li­na sa­ko, jog dėl šios pro­ce­dū­ros kar­tais ten­ka net su­si­pyk­ti. Ta­čiau pyk­tis grei­tai iš­ga­ruo­ja.

Nors Va­ka­rė ir jos ma­ma į vis­ką sten­gia­si žvelg­ti su op­ti­miz­mu, kas­dien su­si­kur­ti nors ma­žą šven­tę ir ne­si­skun­džia, ta­čiau pa­klaus­tos, ko la­biau­sia rei­kė­tų, pra­si­ta­ria – ve­ži­mė­lio. Va­ka­rės kam­ba­ry­je ve­ži­mė­lis iš šve­dų lab­da­ros sto­vi, ta­čiau jį sun­ku pri­tai­ky­ti mer­gai­tei. Va­ka­rė ne­ga­li su­lenk­ti vie­nos ko­jy­tės, rei­kia spe­cia­liai pri­lai­ky­ti gal­vy­tę. Šve­dų do­va­no­ta­me ve­ži­mė­ly­je ji virs­ta. Ma­ma Li­na ir taip, ir ki­taip ban­dė spręs­ti, kaip pa­to­bu­lin­ti ve­ži­mė­lį, spren­dė ir Va­ka­rės my­li­ma ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja su sa­vo vy­ru. Ta­čiau var­gu ar tą pa­da­ry­ti įma­no­ma. Anks­čiau tu­rė­tas ve­ži­mė­lis bu­vo la­bai ge­ras, spe­cia­lis­tų pri­tai­ky­tas pa­gal mer­gai­tės ūgį, ta­čiau Va­ka­rė jį išau­go. Kom­pen­sa­ci­jos nau­jam ve­ži­mė­liui dar rei­kia lauk­ti, nes ve­ži­mė­liai kom­pen­suo­ja­mi kas pen­ke­rius me­tus. Li­na pa­skai­čia­vo, kad sa­vo lė­šo­mis tek­tų pri­si­dė­ti apie 2000 eu­rų. Va­ka­rei tin­kan­tis ve­ži­mė­lis la­bai pa­leng­vin­tų mer­gai­tės gy­ve­ni­mą, ji daž­niau ga­lė­tų iš­va­žiuo­ti į mies­tą ar pas kla­sės drau­gus.

Ma­ma Li­na pa­si­džiau­gė: Va­ka­rė priau­go du ki­log­ra­mus, to­dėl su­stip­rė­jo, re­čiau ser­ga ir daž­niau ga­li iš­va­žiuo­ti iš na­mų. Kiek­vie­nas vi­ru­sas Va­ka­rei pra­žū­tin­gas – pa­sun­kė­ja mer­gai­tės kvė­pa­vi­mas, rei­kia va­žiuo­ti gy­dy­tis į Li­go­ni­nės Rea­ni­ma­ci­jos sky­rių. Kad Va­ka­rė bū­tų stip­res­nė šei­mos mo­te­rys sten­gia­si Va­ka­rę le­pin­ti jos mėgs­ta­mais pa­tie­ka­lais. O ką Va­ka­rė mėgs­ta? Mer­gai­tė šyp­so­si: ma­ka­ro­nus, pi­cą, su­šius, te­tos Ri­tos ke­pe­nų kot­le­tu­kus ir, ži­no­ma, sal­dai­nius. Ska­niau­si jai – "Ra­fae­lo", "Fer­re­ro ro­cher". Šei­mos mo­te­rys Va­ka­rei nie­ko ne­gai­li, nu­per­ka jos mėgs­ta­mų ska­nu­my­nų.

Ar­tė­ja Ka­lė­dos. Va­ka­rė pra­si­ta­rė, jog la­bai lau­kia šven­čių. Ko no­rė­tų do­va­nų? La­biau­siai ji lau­kia ne do­va­nų, o sa­vo pus­se­se­rių Rus­nės ir Ug­nės. Jos – ge­riau­sia Va­ka­rės do­va­na.

Ka­lė­dos – ste­buk­lų me­tas. Gal­būt kas nors iš­girs pu­se lū­pų, ne­drą­siai pra­si­tar­tą sva­jo­nę apie ve­ži­mė­lį, ku­ris tik­tų Va­ka­rės ke­lio­nėms. Nes Va­ka­rė – ne­pap­ras­ta mer­gai­tė, mū­sų vi­sų spin­du­lė­lis.

Komentarai

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.