Fotografės Agnės Paukštės kūryba man visada buvo lyg vaizdinių iš kito pasaulio stebėjimas: jos nuotraukų herojai atrodė tokie žemiški, savi, tačiau kartu lyg pakylėti ir susilieję su pasaulio grožiu. Todėl kai prieš aštuonerius metus paprašiau Agnės Biržuose fotografuoti mano pačios vestuves, supratau, jog tose nuotraukose iš tiesų atsispindi ne tik herojų, bet ir pačios Agnės savitumas bei jautrumas. Tą tikriausiai pasakytų visi, bent kartą atsidūrę priešais šios iš Kirdonių kilusios fotografės objektyvą. Pati Agnė sako tikrąją meilę pasauliui pajutusi prieš trejus metus, kai gimė dukrytė Bitė. „Kartu su ja gimiau ir aš,“ – pripažįsta pašnekovė, viso pokalbiu metu bendravusi tikra biržietiška tarme, kurios grožį bei dainingumą jau buvau pamiršusi. Planuodama šį pokalbį tikėjausi sužinoti viską apie fotografijos užkulisius. Tačiau į atmintį giliau įstrigo Agnės mintys apie gyvenimo grožį ir neblėstančią meilę savam kraštui.
Agne, ar visada buvai žmogus, kuris aplinkui save pastebi grožį? Atrodo, jog jį fiksuoti yra bene svarbiausia fotografo užduotis.
Aš gimiau jautriu žmogumi. O buvimas jautriam leidžia pasaulyje pamatyti daugiau gerų dalykų ir juos išgyventi. Yra menininkų, kurių variklis – negatyvios emocijos, dirgikliai. O mane inspiruoja ir į priekį veda jausmas, kai esu įkvėpimo stadijoje, kai mane supa geri ir šviesūs žmonės. Dabartinė situacija labai suskaldė pasaulį. Kai užsidarome savo burbule, atrodo, kad aplinkui žmonės yra kažkokie kitokie, pikti, mažai gerumo ir atjautos. O per fotografiją aš pamatau, koks pasaulis yra gražus. Kai prieš trejus metus gimė mano dukrytė Bitė, aš pajaučiau didžiulį meilės pliūpsnį: kitoms mamoms, savo giminei ir visai aplinkai. Tikiu, kad kai pats spinduliuoji meile, tai jos sulauki atgal. Todėl pas mane ateina vien tik nuostabūs žmonės. Nuoširdžiai galiu tai pasakyti, per juos aš pamatau, kiek daug grožio ir gerumo yra aplinkui. Nes jeigu gyvenčiau užsisklendusi, kai vien tik darbas ir negatyvume skendintys socialiniai tinklai, atrodytų, kad pasaulis žlunga. O aš per savo darbą matau, kad pasaulyje yra be galo daug šviesos, meilės ir vilties. Tuo momentu, kai dirbu, aš labai myliu fotografuojamus žmones. Įsijaučiu į juos šimtu procentų.
Kai gimė dukrytė, pasaulį pradėjau matyti dar ryškiau. Aš matau joje save. Ir man gera suvokti, kad Bitė taip pat yra jautri, matanti, jaučianti. Jautrumo į nieką neiškeisčiau, nors tai kartais atneša ir sunkumų. Dabar atrodo, kad tiek daug aplinkui žmonių nelaimingų, piktų. Žmonijai tikrai trūksta meilės vienas kitam. Kad pamatytum, koks gražus yra pasaulis, tu visų pirma turi išsilaisvinti nuo tavęs saistančių grandinių ir suprasti, jog pats esi gražus.
Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/
Išgelbėjo į šulinį įkritusią lapę