2026 metų Lietuvos pagrindinio ugdymo mokytojų kategorijoje kaip ekonomikos ir informatikos mokytoja pelnėte II vietą. Taip pat Jums įteikta Ekonomikos ir inovacijų ministerijos padėka už inovacijų diegimą, įsitraukimą į ugdymo veiklą ir šiuolaikišką požiūrį į mokymą. Ką Jums tai reiškia?
Tai man buvo tikra staigmena – nesitikėjau šio apdovanojimo, bet priėmiau su didžiuliu dėkingumu.
Šis įvertinimas man reiškia labai daug, tačiau tai nėra tik mano vienos pasiekimas – tai visos bendruomenės rezultatas.
Ypatingą AČIŪ noriu tarti Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos bendruomenei ir vadovybei – už pasitikėjimą, už suteiktas galimybes augti, kurti ir „skleisti sparnus“. Taip pat esu labai dėkinga ir Biržų lopšelio-darželio „Drugelis“ bendruomenei – būtent čia prasidėjo mano, kaip mokytojos, kelias, kuris ir toliau tęsiasi.
Tikiu, kad mokytojas niekada neauga vienas – jis auga tarp žmonių. Be šalia esančių kolegų, vadovų ir bendruomenės palaikymo nebūčiau stovėjusi ten ir atsiėmusi šių įvertinimų.
Ačiū visiems, kurie tiki, palaiko ir leidžia augti kartu.
Ar Jums patinka dirbti mokytoja? Kodėl?
Taip, man tikrai patinka dirbti mokytoja. Tai sritis, kurioje niekada nesustoji augti. Kiekviena diena atneša naujų patirčių, atradimų ir klausimų. Mokytojas, mano akimis, yra labai laimingas žmogus – gal net esate pastebėję, kad mokytojai dažnai atrodo jauni, energingi. Taip yra todėl, kad jie gyvena šalia vaikų pasaulio – o ten pilna gyvybės, smalsumo ir tikrumo.
Man mokytojavimas yra daugiau nei darbas – tai nuolatinis augimas, buvimas su žmonėmis, ryšio kūrimas. Kartais mes per daug galvojame apie rezultatus, pažymius, skaičius, bet iš tiesų svarbiausia – ateiti su atvira širdimi. Leisti vaikui klausti, bandyti, klysti ir vėl bandyti. Mokytojas įkvepia ne tik tuo, ką moko, bet tuo, koks jis yra žmogus.
Kai buvote pati mokinė, ką galvojote apie mokytojus?
Man mokytojai buvo žmonės, kurie skatino augti ir tobulėti. Esu jiems labai dėkinga, nes mano kelyje buvo mokytojų, kurie matė ne tik pažymį ar rezultatą, bet ir patį žmogų. Man atrodo, tai labai svarbu. Juos gerbiau, ir, manau, jie tai jautė.
Kuo ankstesni mokytojai, tie, kurie mokė ir jus, skiriasi nuo dabartinių — Jūsų kartos, mokančios dabartinį jaunimą?
Manau, mokytojai, kurie auga kartu su mokiniais, iš esmės nesiskiria nuo dabartinių. Skiriasi tie, kurie nebesikeičia. Šiandien mokytojas nebėra vien tik žinių perteikėjas. Vaikai keičiasi, pasaulis keičiasi, todėl ir mokytojas turi nuolat keistis, mokytis, būti atviras.
Aš pati dar tik pradedu savo kelią – Biržų Kaštonų pagrindinėje mokykloje dirbu antrus metus. Taip pat dirbu ir Biržų lopšelyje-darželyje „Drugelis“, kur prasidėjo mano, kaip mokytojos, kelias.
Esu nuoširdžiai dėkinga abiem švietimo įstaigoms, jų vadovams ir bendruomenėms už pasitikėjimą, palaikymą ir galimybę augti. Kasdien sutinku nuostabių mokytojų, iš kurių mokausi, ir tai man yra didžiulė vertybė.
O skirtingų kartų vaikai – ar jie taip pat skiriasi?
Taip, vaikai keičiasi, nes keičiasi pasaulis, aplinka, tempas, technologijos. Tai natūralu. Bet yra dalykų, kurie nesikeičia: vaikai visada jaučia tikrumą. Jei esi atviras, pagarbus, nuoširdus — jie tai labai jaučia ir priima. Vaikams, kaip ir suaugusiesiems, svarbu būti matomiems, girdimiems ir gerbiamiems.
Gal prisimenate atvejį, kuris sujaudino?
Tokių atvejų tikrai yra daug. Labiausiai jaudina vaikų nuoširdumas. Kai jie prieina, apsikabina, pasako kažką paprasto, bet labai tikro.
Šiemet man ypatinga buvo akimirka po apdovanojimo – kai auklėtiniai stovėjo su gėlėmis, jų akys spindėjo. Tą akimirką supranti, kad viskas, ką darai, turi prasmę.
Ar būna situacijų, kai Jums tenka mokytis iš mokinių?
Nuolat. Aš dar esu jauna mokytoja, todėl mokausi kiekvieną dieną. Vaikai yra mano didžiausias variklis judėti pirmyn. Jie labai greitai parodo, kas veikia, o kas ne.
Mokytojo kelias tuo ir ypatingas – čia augame visi.
Kokios pamokos Jums mokykloje labiausiai patiko?
Matematika.
Jeigu ne mokytojo profesija, kokį kelią rinktumėtės?
Esu dirbusi ir visai kitą darbą, todėl galiu pasakyti, kad kiekviena patirtis labai daug duoda. Ji padėjo man subręsti kaip asmenybei, išmokė atsakomybės, bendravimo ir organizuotumo.
Būtent motinystė šiek tiek „sumaišė kortas“ ir leido iš naujo išgirsti save – priminė tą tikrąjį vidinį norą būti mokytoja.
Man atrodo, svarbiausia ne pats darbas, o požiūris į jį – jei atsiduodi, dirbi nuoširdžiai ir atsakingai, tada sekasi bet kurioje srityje.
Kokiomis mintimis praveriate klasės duris?
Su pozityviu nusiteikimu ir atvirumu. Aišku, kartais ateini su vienu planu, o diena pasisuka visai kitaip. Bet mokytojo darbe labai svarbu jausti vaikus, išgirsti jų nuotaiką, būseną. Kartais svarbiausia ne tai, ką buvai suplanavęs, o tai, ko tam vaikui šiandien iš tikrųjų reikia.
Kai mokiniai neklauso, kaip pavyksta suvaldyti situaciją, kas tokiais atvejais svarbiausia?
Man svarbiausia pagarba ir išklausymas. Vaikas turi teisę pykti, jausti, pavargti, nusivilti. Svarbu ne tik sustabdyti elgesį, bet padėti vaikui suprasti, kas su juo vyksta. Kartais suaugusieji per greitai nori nuslopinti emociją, užuot padėję ją suvaldyti. O tam reikia kantrybės, ramybės ir labai daug vidinio stabilumo.
Kas, kalbant apie mokinius, Jums kelia didžiausią nerimą?
Didžiausią nerimą kelia vaikų demotyvacija. Ypač tai matosi vyresnėse klasėse. Mažesni vaikai dar ateina degančiomis akimis, o vėliau tas žvilgsnis ima blėsti. Kartais atrodo, kad sistema tuos sparnus po truputį aplaužo — per tempą, per vertinimus, per nuolatinį spaudimą.
Ar daug vaikų, ypač paauglių, problemas atsineša iš šeimų, savo namų?
Šeima tikrai yra visa ko pagrindas. Dažnai, kai pradedi gilintis, kodėl vaikas vienaip ar kitaip elgiasi, pabendravus su tėvais daug kas tampa aiškiau. Žinoma, kiekviena situacija yra labai individuali, bet ryšys su šeima turi didžiulę įtaką vaikui – jo savijautai, elgesiui, motyvacijai.
Gal atsimenate sėkmės atvejų — kada, nepaisant sunkumų, ugdytinis pasiekė daug?
Man sėkmė nėra vien pažymys ar laimėtas konkursas. Kartais didžiausia sėkmė būna tada, kai vaikas, kuris bijojo kalbėti, išdrįsta atsistoti prieš kitus. Kai vaikas, kuris netikėjo savimi, pagaliau pasako: „Aš galiu“. Tokios mažos pergalės dažnai ir yra pačios didžiausios.
Ar pasitaiko atvejų, kai tėvai tiesiog nenori, kad jų vaikas tobulėtų?
Manau, dažniau ne tai, kad nenori, o tiesiog kartais nežino, kaip padėti. Kartais iš didelio noro vaikui duodame ne tai, ko jam iš tikrųjų reikia. Labai svarbu pradėti nuo savęs. Ne nuo vaiko, ne nuo mokytojo kaltinimo, o nuo klausimo sau: ką aš galiu padaryti kitaip? Su vaikais labai svarbu kalbėtis, ne tik kalbėti jiems.
Artėja egzaminai, dėl kurių vaikai labai išgyvena. Bet juk egzaminai nėra pasaulio pabaiga. Kaip nuraminate mokinius?
Dar neteko susidurti su egzaminų baime, bet man atrodo, svarbiausia vaikui priminti, kad egzaminas neapibrėžia jo vertės. Taip, jis svarbus, bet tai nėra visas gyvenimas. Vaikams labai reikia girdėti, kad jie nėra tik rezultatas.
Ekonomika — mokslas, kurio reikia kasdien ir įvairaus amžiaus žmonėms. Ar vaikams patinka Jūsų pamokos?
Ekonomikos mokyti nėra paprasta, nes vien teorija vaikų neužkabinsi. Todėl labai svarbu eiti per gyvenimiškus pavyzdžius, per jų kasdienybę, per situacijas, kurias jie pažįsta. Finansinis raštingumas šiandien labai svarbus, todėl džiaugiuosi, kad apie tai su vaikais jau kalbame mokykloje, aišku, būtų gerai ir tęstinumas, kad ir tėvai užsiimtų tuo namie, praktiškai vaikus to mokytų.
Kokias pastebite spragas švietimo sistemoje?
Spragų yra, nors matau ir gerų pokyčių. Šiandien daug kalbame apie vaiko galias, individualumą, įtrauktį, bet kai ateina standartizuoti vertinimai ar egzaminai, dažnai vėl grįžtame prie vienodo matavimo visiems. Norėtųsi daugiau nuoseklumo tarp to, ką deklaruojame, ir to, kaip iš tiesų vertiname vaiką.
O dabar apie malonesnius dalykus — ką veikiate laisvalaikiu?
Laisvo laiko šiuo metu nėra labai daug, bet kai tik jo atsiranda, jį skiriu šeimai, knygoms. Mėgstu aktyvų laisvalaikį, keliones, slidinėjimą, naujas patirtis. Man labai svarbu kartais „pravėdinti galvą“.
Kokios vietovės Biržuose mieliausios?
Man apskritai Biržai yra meilė. Todėl čia ir pasilikau. Čia mano žmonės, mano artimieji, mano ritmas. Man patinka tas jausmas, kad miestas savas, jaukus, artimas.
Jeigu gyventumėte ne Lietuvoje, tai kurioje šalyje ir kodėl?
Galbūt ten, kur šilta visus metus. Bet iš tikrųjų man atrodo, kad svarbiausia ne šalis, o žmonės šalia. Kur yra mano šeima — ten yra mano namai.
Su vyru Rimvydu auginate dvi atžalas – dukrą Rusnę ir sūnų Aroną. Ar namuose mamos mokytojos klauso vaikai?
Aš net nesakyčiau „klauso“. Mes kalbamės. Aišku, būna visko, ir kantrybės reikia labai daug. Bet man svarbu auginti vaikus taip, kad jie mąstytų, priimtų sprendimus, suprastų pasekmes ir mokytųsi atsakomybės. Noriu, kad jie augtų savarankiški, gebantys mąstyti ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, o ne tik aklai paklustų.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Ž. Maniko nuotr.
Ž. Maniko nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.