Jei ne motokrosas, būtų tapęs dailininku... O gal dar nevėlu?

J.Grubinskaitės nuotr.
„Atsisėsti prie molberto – reikia įkvėpimo. Einu, pamatau gražų vaizdą, nufotografuoju, o tada piešiu“, – pasakojo motokrosininkas – menininkas Gediminas Variakojis.
Šiuolaikinės technologijos palengvina motokrosininkų „buitį“ – patobulinti motociklai, saugi apranga... Vis dėlto, kaip teigia legendinis sporto meistras biržietis Gediminas Variakojis, sėkmė slypi visai ne technologijose – reikia talento ir darbo. Jo žodžiais, iš principo niekas nepasikeitė nuo tų laikų, kai pats skriejo lenktynių trasoje.

Ant stalo trūko duonos

1945 metų pavasarį, praėjus dviem mėnesiams nuo tėvo sušaudymo, Papilio apylinkėse gimė būsimas daugkartinis motokroso čempionas, drožėjas, tapytojas Gediminas. Tiesa, iki 16 – kos metų buvęs paprastu kaimo vaikiu, G. Variakojis ir pats nepagalvojo, kad jo gyvenimas taps tarsi vienas didelis nuotykis.

„Sulaukęs 16 – kos metų, vedinas romantikos, patraukiau į Rytus – dirbau Barenco, Baltojoje jūrose. Iki tol aštuonias vasaras ganiau žąsis ir avis. Tokie laikai buvo – gyvenimas sunkus – todėl nusprendžiau išvykti, kad galėčiau padėti mamai. Patikėkite, buvo laikai, kai duonos ne visada ant stalo būdavo“, – prisiminė G. Variakojis.

Pasak pašnekovo, pirmąjį rimtesnį gyvenimo išbandymą jis išgyveno persikėlęs per Dvinos upę, nes toliau, iki reikiamo taško, turėjo nusigauti savo jėgomis. „19 kilometrų teko keliauti be navigacijos, be žemėlapio ar kitų išmaniųjų technologijų. Paklausi kelio, parodo kryptį „ten“ ir keliauji... O ką darysi“, – šypteli G. Variakojis.

Po to teko tarnauti tuometinėje armijoje: „Išvažiavau tarnauti į armiją, buvau kone vienintelis lietuvis, mokėjęs rusų kalbą. Tad tautiečiams vertėjavau. Mane atrinko į seržantų mokyklą, ten pirmą kartą susipažinau su tapyba“, – prisiminė pašnekovas.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/