Naujausios
Jūs gimėte ir augote Kaune. Kokie keliai atvedė į Biržus?
Meilė. Mano vyras biržietis. Jei kas seniau būtų pasakęs, kad gyvensiu Biržuose, tikrai nebūčiau patikėjusi. Gimus sūnui, nusprendėme, kad Biržai – puikus miestas auginti vaikus, todėl atsikraustėme čia ir dar nė karto dėl to nesigailėjome.
Fotografuojate jau ne vienerius metus. Nuo ko viskas prasidėjo? Kokia Jūsų istorija?
Visada mėgau fotografuoti, bet tai buvo tik hobis. Paaugus dukrytei, nuėjau į fotografijos kursus ir „užkabino“. Buvo labai įdomu, norėjau sužinoti apie fotografiją kuo daugiau. Bet šitame amate labai svarbu praktika, o Biržuose beveik nieko nepažinojau, tad eidavau fotografuoti biržiečių mylimos šokių mokytojos Veronikos Lansbergienės šokėjų. Taip pasklido kalbos apie naują fotografę, o aš nė pati nepajaučiau, kaip hobis tapo darbu ir net dviem etatais.
Biržų krašte Jūs žinoma kaip jauna talentinga fotografė. Bet kaip Jūs pati save pristatytumėte?
Nežinau, kiek jauna ir kiek talentinga, bet malonu, jei taip mane žino. Tik atsikrausčius į Biržus, mane žinojo kaip breikerio Mariaus žmoną. Aš prisistatyčiau kaip fotografė Edita.
Kokie dalykai fotografuojant kelia didžiausią džiaugsmą? Kokie tokio darbo sunkumai?
Jei apie pačią fotografiją, tai nuostabiausias jausmas yra pro kameros akutę matyti, kaip gimsta tikrai geras kadras. Tada norisi tiek kartų paspausti mygtuką, kad ir realybėje viskas taip estetiškai tobulai sustingtų. Dar labai smagu sulaukti padėkos žinučių ir komplimentų, kai žmonės gauna nuotraukas. Didžiausias pripažinimas yra kai klientai sugrįžta, matyti gausėjančias šeimas, augančius vaikus.
Sunkumų šiame darbe daug – nepastovus ir neprognozuojamas atlyginimas, mažiau socialinių garantijų. Bet sunkiausia man nubrėžti ribą tarp darbo ir laisvalaikio, nes dažnai imuosi retušuoti nuotraukas vietoj to, kad ilsėčiausi.
Ar Jūs fotografuojate viską, ko pageidauja klientas, pradedant krikštynomis ir baigiant laidotuvėmis?
Fotografijos kursuose mus moko, kad reikia pasirinkti vieną sritį ir specializuotis išskirtinai tos srities fotografijoje. Bet pradėjusi fotografuoti Biržuose, supratau, kad šis patarimas dirbant mažame mieste, man netinka. Man smagu, kad kai žmonėms prireikia fotografo paslaugų, jie kreipiasi į mane. Ir nors labiau orientuojuosi į meninę fotografiją, šventes, šeimos bei asmenines fotosesijas ir pan, esu biržiečiams ir sodybas bei automobilius pardavimo skelbimams fotografavusi – juk reikia padėti žmogui. Tiesa, laidotuvių nefotografuoju, nors užklausų esu sulaukusi.
Ar reiklūs ir priekabūs klientai biržiečiai?
Kadangi dirbu ne tik Biržuose, tai biržiečiai nelabai kuo skiriasi nuo kitų miestų gyventojų. Visur yra visokių žmonių.
Kada ir kaip prasideda ir baigiasi Jūsų darbo diena?
Mano darbo dienos niekada nebūna vienodos. Vieną dieną galiu 12 valandų praleisti prie kompiuterio, o kitą – pravažinėti 300 km, braidyti po pievas ir miškus ir grįžti antrą valandą nakties. Vasarą dienos chaotiškos, vaikams atostogos, man darbymetis. Nuo rugsėjo vėl grįšime į rutiną.
Kas, Jūsų nuomone, kuria nuotraukų vertę?
Laikas. Nuotraukos padaro tai, kas neįmanoma – sustabdo laiką. Gražu pažiūrėti nuotraukas iškart po fotosesijos, bet tikrąją vertę jos turi po 5, 10, 15 metų. Pastebime, kokie mes pasikeitę, kokie vaikai paaugę. Prisimename, kaip atrodė tie, kurių jau nebėra. Man labai brangios mano vaikystės nuotraukos.
Ar fotografuojant Jums svarbus ryšys su fotografuojamuoju objektu?
Atrasti ryšį ypač svarbu asmeninėse fotosesijose. Jeigu šeimos fotosesiją galiu fotografuoti kaip stebėtoja, asmeninėje man reikia ryšio, kad žmogus atsipalaiduotų, atsivertų, kitaip turėsime daug „pasinių“ nuotraukų. Tai išmokti man užtruko ilgiausiai, nes to nemoko jokiuose kursuose. Viskas įgyjama per praktiką.
Kokia pažintis jums įsiminė labiausiai?
Atvykusi į Biržus ir pradėjusi fotografuoti, čia pažinojau tris žmones. O dabar, nepraėjus nei šešiems metams, jau antrą kartą iš manęs interviu ima vietinis laikraštis, dėl fotosesijų į mane kreipėsi šimtai biržiečių. Laikraštyje puslapių neužtektų, jei pradėčiau pasakoti apie sutiktus žmones. Pasakysiu tik tiek, kad Biržuose gyvena labai labai daug nuostabių žmonių.
Kai fotografuojate vestuves, kaip sekasi užfiksuoti jaunųjų tarpusavio ryšį, jų jausmus, emocijas?
Planuojantiems vestuves, labai rekomenduoju priešvestuvinę fotosesiją. Ją planuojame 1-2mėn iki vestuvių, susipažįstame, pasakau kaip ką daryti, kur žiūrėti ir kur dėti rankas fotografuojantis, pasipraktikuojame ir vestuvių dieną nebeturime problemų nei su pozomis, nei su atsipalaidavimu.
Kokia yra pagrindinė vestuvių fotografo užduotis – papasakoti meilės istoriją?
Manau, taip. Vestuvių metu daug fotografuoju reportažiniu stiliumi, t.y. gaudau akimirkas, tikras emocijas, kad papasakočiau kaip viskas vyko tą dieną. Neišvengiame ir sustatytų kadrų, juk reikia nuotraukų ir rėmeliams.
Į ką reikėtų atkreipti dėmesį renkantis vestuvių fotografą?
Į fotografo portfolio – nuotraukų spalvas, stilių. Žinoma, reikia ir rekomendacijų iš tų žmonių, kurie jau yra susidūrę su vienu ar kitu fotografu, juk jaunieji vestuvių dieną daugiausiai laiko praleidžia su fotografu, svarbu rasti ryšį.
Kaip atrodo šiuolaikinių vestuvių ir jų fotografo diena?
Vestuvės būna įvairios, kaip ir jų fotosesijos. Kai kurie samdo fotografą kelioms valandoms, kiti – visai dienai. Pastarųjų vestuvės pareikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir daug vidinio resurso. Įprastai tokios fotosesijos prasideda gerokai prieš pačias vestuves – nuo pat ryto fotografuojame jaunųjų pasiruošimą, tada – jaunųjų susitikimas, reakcija pamačius vienas kitą. Ceremonija, fotosesija. Galiausiai vykstame į šventės vietą, sveikinimai ir vakarėlis. Vidurnakčio kulminacija. Ir namo. Vestuvėse būna daug streso, bet fotografuoti jas man didelis malonumas. Po didelių švenčių pasilieku laisvą dieną poilsiui, pabūnu su šeima, paruošiu keletą nuotraukų jauniesiems.
Kokia vestuvių dalis fotografams labiausiai patinka, o kokia mažiausiai?
Labai mėgstu jautrias akimirkas – pasiruošimo bei jaunųjų pirmojo pasimatymo metu būna daug emocijų. Patinka fotosesija, kai liekame tik su jaunaisiais, tuomet turiu daug laisvės kūrybai. Pirmasis šokis. Viskas patinka.Turbūt visi fotografai sutiks, kad nemėgstamiausia dalis yra sveikinimai, bet tokia jau pas mus Lietuvoje tradicija.
Vestuvių fotosesijos pakankamai brangios. Kodėl?
Į kainą įeina labai daug dalykų. Fotografavimo laikas, retušavimo laikas, technika, kuras, asistentai, mokesčiai, kursai, retušavimo programos, laikmenos, žinios, patirtis. Jaunieji brangiau moka už kokybę, ramybę, profesionalumą, už žinojimą, kad turės gražias nuotraukas, kad po termino nereikės rašinėti fotografui ir klausti, kada bus nuotraukos.
Ar turėjote nepatenkintų klientų? Koks jų požiūris į tokią jauną fotografę?
Nežinau. Manau, kad taip, nors į akis pretenzijų nesulaukiau. Juk skonis draugų neturi ir visiems neįtiksiu.
Ką patartumėte tiems, kurie dar tik pradeda savąjį kelią fotografavime?
Daug daug fotografuoti ir ieškoti savo kelio, stiliaus ir braižo. Nesidairyti į kitus.
Fotografija yra svarbi Jūsų gyvenimo dalis. Kas be fotografijos Jums gyvenime dar teikia džiaugsmą?
Kas mane pažįsta, turbūt, pasakytų, kad maistas. Ir neklystų, tikrai moku mėgautis maistu.
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Turiu itin stiprų ryšį su vaikais, tad laisvą laiką stengiuosi skirti jiems – važiuojame prie jūros, į kiną, gaminame valgyti, einame į biblioteką ar važinėjame dviračiais. Biržuose tikrai yra ką nuveikti su vaikais. Nepamirštu ir laiko sau: sportas, knygos, mėgiamas serialas, trumpa išvyka prie jūros. Ir vėl pilna jėgų galiu grįžti prie nuotraukų.
Kokie Jūsų ateities planai?
Manau pirmi penkeri metai buvo didelių planų ir tobulėjimo metas. Svajojau apie geresnę techniką, studiją, įrangą... Kai sunkiai dirbi, neskaičiuoji nei jėgų, nei valandų, viskas išsipildo. Dabar, išpildžius lūkesčius, dirbu, džiaugiuosi ir mėgaujuosi tuo, kur esu.
Ko norėtumėte palinkėti savo būsimiems ir esamiems klientams, gerbėjams?
Savo klientams noriu tik padėkoti. Už pasitikėjimą, už tai, kad renkasi mane. Už patirtį, nes jų dėka galiu tobulėti.
