Fotografė iš Vabalninko, dėl kurios varžosi klientai iš visos Lietuvos

Asm. archyvo nuotr.
Profesionaliai fotografuojančiai Viktorijai Valentinavičiūtei sunku atsakyti – ne.
Šiais laikais fotografuoti – madinga. Kiekvienas nejučiomis tampame fotografu. Nors save profesionalais vadina ne vienas, tikro fotografo vardą reikia užsitarnauti. Profesionalumą, lankstumą ir sugebėjimą matyti pasaulį kitokį. Biržų kraštas turi ne vieną foto menininką. Šiandien viena geidžiamiausių ne tik Biržuose, bet ir visoje Lietuvoje yra biržietė, kilusi iš Vabalninko krašto – Viktorija Valentinavičiūtė.
Baigusi Kaimo plėtros administravimo studijas, mergina pasirinko širdžiai mielesnį darbą. 27 metų Viktorija profesionaliai fotografuoja jau 8 metus, tačiau nenustoja mokytis naujovių, o savo klientus toliau savo darbais džiugina ir stengiasi jų nenuvilti. „Biržiečių žodis“ siūlo iš arčiau susipažinti su fotografės gyvenimu, pomėgiais ir vertybėmis.

Kokią save prisimenate vaikystėje?

Mano vaikystės dienos buvo be plančetės, be telefono. Visada menu tą nerūpestingą gražų ir labai tikrą laiką, kai mes, vaikai, dar nemokėjome meluoti, buvome tikri. Atminty iškyla vaizdas, kai pas senelius visi pusbroliai ir pusseserė supdavomės sūpynėse, važinėdavomės dviračiais, rūpindavomės triušiais, ravėjome daržus ir dūkdavome po laukus basomis kojomis iki sutemų. O su kaimo vaikais žaisdavome „namus“, kieme iš lovatiesių pasistatę palapines.

Esate kilusi iš ūkininkų šeimos. Kaip tai prisidėjo prie Jūsų auklėjimo? Ar tėvams tekdavo padėti?

Nuo vaikystės buvau auklėjama klausyti tėvų ir gerbti juos, todėl vaikystėje buvo lengva. Aš jų klausiau, nemaištavau, nuo mažų dienų su sese buvome pratinamos prie tokių ūkio darbų kaip runkelių ravėjimas, akmenų rinkimas, ūkinių pastatų dažymas, karvių varymas ir t. t. Tėveliai manimi ir sese pasitikėjo, nieko nedraudė, visad linkėjo pačių geriausių ir nuostabiausių dalykų. Esu įsitikinusi, kad tik dėl to visas mano kelias iki šiol yra sėkmingas.

Papasakokite apie savo šeimą.

Mūsų šeima susideda iš keturių asmenų ir žinoma, visų mylimas šuniukas – Spurgis, kuris geriausiu draugu yra jau 14 metų. Labai džiaugiuosi, kad mano tėvai yra labai jaunatviški, pasaulietiški, kultūringi ir supratingi. Visada drąsiai galiu jiems pasipasakoti, paklausti patarimo. Prieš 3 metus į mūsų šeimos ratą prisijungė dar vienas man ypatingas žmogus – Ričardas. Nors jam fotografija nėra prie širdies, bet sulaukiu palaikymo ir noro būti šalia, man svarbiais gyvenimo etapais. Mano vyresnioji sesuo Linutė, visada mane auklėdavo ir rūpindavosi, tą begalinį rūpestį jaučiu iki pat šiol. Džiaugiuosi, kad atstumas netrukdo puikiai bendrauti ir palaikyti ryšį visur ir visada. Ne kartą esu sakiusi, kad savo šeima be galo didžiuojuosi ir džiaugiuosi, kad turiu tokius nuostabius šeimos narius, kurie visada palaiko ir skatina žengti pirmyn, nebijoti rizikuoti ir džiaugtis gyvenimo duotais malonumais.

Kokias studijas pasirinkote, kodėl?

Studijavau Aleksandro Stulginskio universitete (ASU) Baigiau Kaimo plėtros administravimo bakalauro studijas. Norėjosi išbandyti naują sferą, kuri nėra susijusi su fotografija.

Ką davė studijų laikotarpis?

Studijų metus prisimenu su šypsena, tai vieni geriausių metų mano gyvenime. Ne tik įdomios paskaitos, būrys naujų draugių, įvairiausių renginių, pažinčių, bet ir gyvenimiškos pamokos, galimybės pristatyti save naujai aplinkai, savarankiškumo.

Kodėl baigusi studijas nusprendėte nedirbti pagal specialybę?

Tėveliai visada mane mokė, kad pats geriausias darbas yra tas, kurį pati susikuri ir dirbi sau, o ne svetimam. Nuo pat vaikystės buvau labai versli ir prikurdavau įvairiausių darbų, kurie gana neblogai sekėsi.

Kokie Jūsų prioritetai gyvenime?

Šeima ir sveikata – vienas svarbiausių prioritetų mano gyvenime. Laisvė ir noras tobulėti, augti ir siekti tikslų.

Kaip kilo mintis pradėti fotografuoti svarbiausias dienas žmonių gyvenimuose?

Žinote tą jausmą, kai tave nufotografuoja ir žiūrėdamas į nuotrauką sau nepatinki, nes atrodo, jog tai ne tu? Fotografija mano gyvenime atsirado būtent iš asmeninio poreikio matyti save tikrą nuotraukose ir sau patikti. Pirmiausia paklausiau savęs, ką noriu fotografuoti ir gana greitai sau atsakiau, kad žmones. Tuomet pradėjau ieškoti akimirkų, kai žmonės būna patys natūraliausi, o tai būtent nutinka žmogui bendraujant su mylimuoju. Todėl man įdomiausia fotografuoti jaunuosius, tapti jų unikalaus tarpusavio ryšio liudininke.

Kokia buvo šio kelio pradžia, sunkumai?

Per savo fotografijos kelionę, perėjau daug etapų, kuriuos, manau, nueina daugelis fotografų: nuo keistų kompozicijų iki spalvų nesuderinamumo. Man sunkiausia buvo pasakyti „ne”. Kai pradėjau fotografuoti, ėmiau visus užsakymus iš eilės: ar tai būtų krikštynos, ar asmeninės fotosesijos. Bet greitai supratau, kad nieko nebespėju ir aukoju visą brangų savo šeimos laiką. Jaučiausi pernelyg pervargusi emociškai.

Jūsų nuotraukose atsispindi nedingstantis noras tobulėti, iš kur semiatės idėjų?

Besikeičianti gamta. Žmonės bei jų istorijos. Ir galimybė visa tai sujungti į vieną – kurti. Kiekvienas naujas žmogus, atsidūręs priešais mano objektyvą, slepia naują, dar nepapasakotą istoriją, emocijas, kurias bandau perteikti nuotraukose bei ryšį, kurį sukursime per bendrai praleistą laiką. Ir nors atrodo, kokį čia ryšį sukursi per tas kelias varganas valandas, tačiau, patikėkite, ne viena fotosesija buvo gražios draugystės pradžia.

Dirbate su žmonėmis, ar su visais klientais pavyksta rasti ryšį?

Fotosesijos metu tenka žmogų atpalaiduoti, komunikuoti su juo, reikia išmokti ir bendrauti su skirtingo charakterio asmenimis, ieškoti kompromisų. Vėlgi tam yra fotografijos mokytojų mokymai, kur su tuo supažindina.

Koks metų užimtumas, kiek galbūt pakilo klientų skaičius vertinant skirtingus metus?

Per aštuonerius fotografavimo metus keitėsi ne tik mano pačios suvokimas apie fotografiją, braižas, stilistika, bet atsirado ir noras kuo daugiau pasiekti šioje srityje. Iš pradžių turėjau vos kelis užsakymus per metus ir visais įmanomais būdais ir pastangomis stengiausi didinti užsakymų skaičių. Pavyko. Šiai dienai turiu savo klientų ratą, kuris vis dar sėkmingai plečiasi.

Pasidalinkite, kas jums paliko giliausią įspūdį fotografuojant?

Vaikai. Tai yra didžiausias mūsų džiaugsmas, jie parodo nesuvaidintas emocijas. Jei krikštynų ceremonijos metu nepatiko kunigo prisilietimai, žodžiai – visada galima įkąsti jam. Buvo toks atvejis ir jis labai prajuokino ne tik mane, bet ir svečius.

Kartą teko pagelbėti policijos pareigūnams ir su dronu ieškoti dingusio žmogaus.

Nėra paslaptis, kad fotografija nėra tik fotografavimas. Kiek reikia darbo, kol nuotraukos pasiekia klientą?

Prie nuotraukų tvarkymo praleidžiu ne vieną mėnesį, tai labai daug laiko užimantis, susikaupimo ir kantrybės reikalaujantis etapas. Pirmiausia užtrunka pati nuotraukų atranka, po to geriausių kadrų retušavimas. Gerai paruošti nuotraukų per savaitę neįmanoma, todėl jų atidavimo laikas jaunavedžiams prailgsta.

Kokie artimiausi Jūsų tikslai ir siekiai?

Turiu ambicingų planų. Noriu plėsti veiklą, gilinti žinias, mokytis fotografijos meno ir tobulėti. Esu žmogus, kuris nemėgsta monotonijos. Jos siekiu išvengti ir fotografijos srityje. Sukurti kažką nuostabaus ir nepamiršti gyventi.

Kur matote save po dešimties metų?

Mėgstu keliones, fotografija ir saulę. Labai norėčiau pabandyti įsitvirtinti užsienio rinkoje ir tęsti Lietuvoje pradėtus darbus ten.