Albertas: kely ir vėl kely...

To­liū­nų ar­tu­ma

Al­ber­tas Dre­vins­kas dar tu­rįs tė­viš­kę! To­liū­nuo­se. Nors pa­vel­dė­tą so­dy­bą jis per­lei­do se­sers duk­rai, bet duk­te­rė­čia su drau­gu na­mą res­tau­ra­vo. Tas na­mas la­bai gra­žus. Ge­ra ant šir­dies.

– Mo­ti­nos so­din­tų ber­že­lių pra­šiau ne­lies­ti. Jie ža­liuo­ja. Kaip ir aš... Bro­liu­kas Vy­tu­kas mi­rė ke­lių mė­ne­sių, pa­lai­do­tas Smil­gių ka­pi­nai­tė­se. Per­gy­ve­nau jau sa­vo tė­ve­lį ir mo­ti­ną. Sep­ty­ni me­tai pen­si­jo­je. Kir­do­ny­se su žmo­na Emi­li­ja gy­ve­na­me 35 me­tus. Ma­no Emi­li­ja dar ne pen­si­nin­kė. Dar­buo­ja­si gy­vu­li­nin­kys­tės komp­lek­se. Mū­sų šei­ma – dvi duk­ros, du sū­nūs ir pen­ki anū­kai. Ne­kant­riai lau­kiu proa­nū­kio. Rea­lu su­lauk­ti, – vi­lia­si Al­ber­tas.

Paš­ne­ko­vo min­tys bė­ga į vai­kys­tę. Al­ber­tas – ma­žas ber­niu­kas. Jo gal­ve­lę glos­to dvi švel­nios ran­kos. Pir­mo­ji – mo­ti­nos, o ant­ro­ji – mo­ky­to­jos Vai­čiu­lė­nie­nės. Nuo vai­kys­tės iš To­liū­nų į Ši­lu­vos at­lai­dus, į pa­ra­pi­jos baž­ny­čią pa­skui tė­ve­lius pra­min­ti Al­ber­to ta­ke­liai. Al­ber­tą kaip daž­ną jo kar­tos vai­ką grū­di­no dar­bas. Dar­bas tais lai­kais, anot pa­šne­ko­vo – ver­ty­bė. Nuo 10 me­tu­kų su mo­ti­nė­le į cuk­ri­nių run­ke­lių va­gas. Ro­vęs ir li­nus. Ūg­te­lė­jęs sė­do ant grė­bia­mo­sios. Ko­lū­ky­je tik dvi "grė­bial­kos", ne­no­rė­jo sa­vo­sios pra­ras­ti. At­si­sa­kė su kla­sio­kais net į eks­kur­si­ją va­žiuo­ti, kad ki­tas neu­žim­tų jo vie­tos.

– Smil­gių mo­kyk­los, ku­rią lan­kiau, mo­ky­to­jai vež­da­vo į eks­kur­si­jas. Pir­mas mies­tas, į ku­rį tė­vai nu­ve­žė – Sa­lo­čiai, po to – Bir­žai. O Pa­ne­vė­žys – tre­čias ma­no mies­tas. Mo­kiau­si ir bai­gęs po­li­tech­ni­ku­mą. Pir­mo­ji dar­bo­vie­tė – "Ta­ry­bi­nio ar­to­jo" ko­lū­kis, – pri­si­me­na Al­ber­tas.

Al­bu­mai pa­sa­ko­ja

Ir jau ne­ša, ant sta­lo gul­do nuo­trau­kų al­bu­mus. Al­ber­to jau­nys­tė – spar­nuo­ta. Ka­riuo­me­nė­je ne­rū­pes­tin­giau­si, ro­man­tiš­kiau­si Al­ber­to me­tai.

– Orio­le tar­na­vau. Avia­me­cha­ni­ku. Pa­ma­čiau daug pa­sau­lio. Įsi­vaiz­duo­kit: man pa­ti­kė­jo ruoš­ti ka­ri­nį lėk­tu­vą skry­džiui! My­li­mas, ger­bia­mas. Fo­tog­ra­fas. Vė­liau, kai dir­bau ko­lū­ky­je taip ne­ver­ti­no. Ir ne­my­lė­jo, – at­si­dūs­ta Al­ber­tas.

Jis pa­sa­ko­ja: jo kar­tos jau­nuo­liai tu­rė­jo ga­li­my­bę iš­va­žiuo­ti į Ka­zachs­ta­no plė­ši­nius. Ver­žė­si ten ir Al­ber­to šir­dis.

– Iki šiol klau­sau dai­nų apie sta­ty­bas ir vis gai­liuo­si, kad į plė­ši­nius neiš­vy­kau. Su­lai­kė na­mų il­ge­sys. Ta­da tė­ve­liai dar bu­vo jau­ni, stip­rūs... Bū­tų bu­vęs ne pro ša­lį ir BAM-as, bet BAM-o sta­ty­bų pa­bū­gau. Ten pa­vo­jin­ga, – sa­ko Al­ber­tas.

Ga­ly­bės al­bu­mų. Skęs­ta­me nuo­trau­ko­se ir pri­si­mi­ni­muo­se. Fo­tog­ra­fuo­ti Al­ber­tas Dre­vins­kas pra­dė­jo dar vai­kas. Jo pir­mie­ji mo­ky­to­jai: dar­bų mo­ky­to­jas Za­lin­ke­vi­čius ir Smil­gių vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Čiup­lins­kas. Šeš­to­kui tė­ve­liai pa­do­va­no­jo pir­mą­jį fo­toa­pa­ra­tą "Sme­naM". Al­ber­tas fo­tog­ra­fa­vo drau­gus, kai­my­nus, lai­do­tu­ves. Be­si­mo­ky­da­mas Smil­gių mo­kyk­lo­je su­si­do­mė­jo ir ra­dio­tech­ni­ka. Al­ber­tą po­li­tech­ni­ku­me už­val­dė ke­lio­nių aist­ros. Su džiaugs­mu vė­liau sku­bė­da­vo į ra­jo­ni­nius, res­pub­li­ki­nius jau­ni­mo są­skry­džius.

Į Už­kar­pa­tę – "JA­WA"

"Ta­ry­bi­nio ar­to­jo" ko­lū­kis iš­lai­kė mo­to klu­bą. Mo­to klu­bas gar­sė­jo Lie­tu­vo­je. Al­ber­tas pa­mė­go tech­ni­kos spor­tą, ta­po šio klu­bo sir­ga­liu­mi. Pa­lai­ky­mo ko­man­da ly­dė­da­vo mo­tok­ro­si­nin­kus į var­žy­bas. Po kiek lai­ko su­si­bū­rė bend­ra­min­čių ke­liau­to­jų kom­pa­ni­ja. Sė­do vi­si ant sa­vo ja­vų ir į žy­gius. Neat­si­li­ko nuo sa­vo iš­rink­tų­jų ir my­li­mo­sios, žmo­nos.

– Su ja­vo­mis ke­lia­vo­me 20 me­tų. Per Lie­tu­vą, Lat­vi­ją, Es­ti­ją. Di­džiau­sias iš­šū­kis – Už­kar­pa­tė. Vi­są sa­vai­tę ke­lia­vo­me. 3 tūks­tan­čiai 53 ki­lo­met­rai. Ir ko­lū­kis į eks­kur­si­jas vež­da­vo. Bor­ti­niu GAZ51 sunk­ve­ži­miu, ir lėk­tu­vais skrai­dė­me, – me­na Al­ber­tas.

Al­ber­tą bran­di­no tė­vys­tės rū­pes­čiai. Vis nau­ji ieš­ko­ji­mai ir at­ra­di­mai. Gi­li­nę­sis Al­ber­tas Dre­vins­kas į spal­vo­tos fo­tog­ra­fi­jos pa­slap­tis. Da­ręs skaid­res. Jo skaid­rė­se – Bir­žų kraš­to is­to­ri­ja. Gai­la tik vie­no – li­ko neįam­žin­tas "Šir­vė­nos" ki­no teat­ras. Prie "Šir­vė­nos" ki­no teat­ro ši­tiek jo kar­tos pri­si­mi­ni­mų.

Mo­to­cik­lą Al­ber­tas iš­kei­tė į ži­gu­lį, ži­gu­lį – į au­di­nę. Dvi­ra­čiu iš Kir­do­nių į Bir­žus Al­ber­tas tik vie­ną kar­tą my­nęs. Šeš­tas fo­toa­pa­ra­tas jo ran­ko­se. To­bu­las.

Kak­tu­sų ir mei­le­nių ko­lek­ci­jos

Li­ki­mas Al­ber­tą at­si­vi­lio­jo ar­čiau To­liū­nų, į Kir­do­nis. O Kir­do­ny­se – nau­ji gy­ve­ni­mo po­sū­kiai. Ir nau­ji po­mė­giai. Bi­ti­nin­kys­tė – iš uoš­vių, žmo­nos Emi­li­jos tė­ve­lių ran­kų. Ke­tu­riuo­se avi­liuo­se dūz­gia bi­te­lės. To­kios pat darbš­čios kaip ir jų šei­mi­nin­kai – Al­ber­tas ir Emi­li­ja Dre­vins­kai.

Kur san­tar­vė, mei­lė, šei­mos ži­di­nio ši­lu­ma, ten ir gė­lės su­žys­ta. Al­ber­tas pir­mą­jį kak­tu­są į Kir­do­nis at­si­ve­žė la­ga­mi­ne. Iš to­li­mo­jo So­čio. Iki šių die­nų tas kak­tu­sas ne­beiš­gy­ve­no, bet džiu­gi­na šio kak­tu­so vai­kai. Ko­lek­ci­ją pa­pil­dė nau­jos kak­tu­sų rū­šys. Ko­lek­ci­jo­je – 16 kak­tu­sų. Kak­tu­sų ko­lek­ci­jos sa­vi­nin­kė – Al­ber­to Emi­li­ja. Žy­di Emi­li­jos kak­tu­sai, ir dar kaip!... – ti­ki­na "Bir­žie­čių žo­džiui" Al­ber­tas.

Al­ber­to džiaugs­mas – mei­le­niai. Mei­le­nių ko­lek­ci­jo­je dau­giau kaip 20. Jei­gu Emi­li­jos kak­tu­sai me­tų me­tais sė­di ant pa­lan­gės ra­miai, tai Al­ber­to mei­le­niai bė­ga iš na­mų. Al­ber­to mei­le­niais per Ve­ly­kas bu­vo iš­puoš­ta pa­ra­pi­jos baž­ny­čia.

– Ši­ta gė­lė ju­di­na la­pus. Ir at­si­ra­do pas mus la­bai neįp­ras­tai. Gy­džiau­si Bir­žų li­go­ni­nė­je. Su pa­la­tos gy­dy­to­ju Ži­bu pa­ple­pė­jo­me apie po­mė­gius – dar­ži­nin­kys­tę, au­ga­li­nin­kys­tę ir gė­li­nin­kys­tę. Po to dak­ta­rė­lis man at­ne­šė ir pa­do­va­no­jo vie­ną ma­žą sėk­ly­tę. Nie­kas nie­ka­da nė­ra man do­va­no­jęs vie­nos sėk­los. Po­mi­do­rus ir tuos per­ku po 10 sėk­lų... Grį­žęs na­mo sėk­ly­tę į va­zo­ną pa­so­di­nau. Iš­dy­go. Nuo pa­va­sa­rio aukš­ta gė­lė užau­go. Ir ko­kia ji įdo­mi, ko­kia links­ma. Ža­lius la­pus ju­di­na, svei­ki­na­si, – gi­ria sa­vo nau­ją au­gin­ti­nę Al­ber­tas.

Vie­nin­te­lės

Ne­kant­rau­ju iš­girs­ti apie Al­ber­to iš­ti­ki­my­bę sa­vo gim­ta­jam kraš­tui. Jis į Smil­gių bend­ruo­me­nės šven­tes, at­vyks­ta ne links­min­tis, bet dirb­ti. Su­si­kau­pęs me­džio­ja ren­gi­nių epi­zo­dus, žmo­nes, nyks­tan­čių kai­mų vaiz­dus. O vė­liau Al­ber­to fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dos puo­šia bend­ruo­me­nės na­mus. Ką tik su­reng­ta pa­ro­da Vie­to­var­džių me­tams. Pa­ro­do­je – 10 fo­tog­ra­fi­jų.

– Prieš Mo­ky­to­jo die­ną tra­di­ciš­kai ap­lan­ky­da­vau sa­vo pir­mą­ją mo­ky­to­ją Vai­čiu­lė­nie­nę. Smil­giuo­se, o vė­liau ir Rin­kuš­kiuo­se. Kar­tą įei­nu į kam­ba­rį, o pas ma­no mo­ky­to­ją prie sta­lo pil­na svei­kin­to­jų. Smil­gie­tės Dan­guo­lės Plen­taus­kie­nės kom­pa­ni­ja. Mo­ky­to­ja ma­ne pa­so­di­na ša­lia vie­nos mo­ters. Ta mo­te­ris ma­nęs ir klau­sia: "Al­ber­tai, pa­žįs­ti ma­ne? Aš – Ja­ni­na, kla­sio­kė". Ne­beat­pa­ži­nau. 55 me­tus ne­si­ma­tę. Bet įsi­kal­bė­jo­me apie gy­ve­ni­mą, apie po­mė­gius. Ma­no kla­sės drau­gė Ja­ni­na, pa­si­ro­do, ir­gi ke­liau­to­ja. Pak­vie­čiau Ja­ni­ną ir jos kom­pa­ni­ją pri­si­jung­ti prie mū­sų ir pa­ke­liau­ti. Kur tik mes ne­bu­vę... – pa­sa­ko­ja Al­ber­tas.

Mo­ky­to­jo die­nos iš­va­ka­rė­se Al­ber­tas Dre­vins­kas sa­vo mo­ky­to­jus lan­kė ir svei­ki­no jau ne­be vie­nas, su smil­gie­čių kom­pa­ni­ja.

– Ma­no pir­mo­ji mo­ky­to­ja Vai­čiu­lė­nie­nė, kaip ir Smil­gių mo­kyk­los di­rek­to­rius, jos vy­ras Vai­čiu­lė­nas jau iš­ke­lia­vę į Am­ži­ny­bę. Li­ko vie­nin­te­lė ma­no mo­ky­to­ja – Pi­pi­rie­nė. Pir­mą kar­tą kai už­su­ko­me pas ją, kaip vi­suo­met tu­rė­jau fo­toa­pa­ra­tą. Mo­ky­to­jos pa­svei­kin­ti pa­trau­kė­me su mu­zi­ka, kar­tu su me­no va­do­ve Vi­li­ta. Links­miau ir iš­kil­min­giau. Mo­te­rys pa­ste­bė­jo ma­no fo­toa­pa­ra­tą ir pa­pra­šė nu­fo­tog­ra­fuo­ti. Nuo vieš­na­gės pas mo­ky­to­ją Pi­pi­rie­nę ir pra­si­dė­jo ma­no, Smil­gių bend­ruo­me­nės ren­gi­nių met­raš­ti­nin­ko kar­je­ra, – kuk­liai šyp­te­li Al­ber­tas.

"Kal­nai ant kal­nų"

Ke­lio­nių džiaugs­mai tę­sia­si. Liu­di­ja nuo­trau­kos. Vie­no­je Al­ber­tas su šei­ma ir gi­mi­nai­čiais bai­da­rių žy­gy­je Anykš­čiuo­se, Šven­to­sios upe. Tra­sa 15 ki­lo­met­rų. Ki­to­je – Dre­vins­kų gi­mi­nės su­si­ti­ki­mas. Gi­mi­nė ren­ka­si kas dve­ji me­tai. Penk­tą kar­tą.

Džiaugs­mas Al­ber­tui: vi­si ke­tu­ri vai­kai la­bai gra­žiai tar­pu­sa­vy­je su­ta­ria, vi­si vi­sur kar­tu. Al­ber­to anū­kė Mor­ta pa­mė­go fo­tog­ra­fi­ją.

– La­bai pa­tin­ka te­le­vi­zi­jos lai­dos apie ke­lio­nes. Kur ne­su sa­vo ko­jo­mis iš­vaikš­čio­jęs, ste­biu te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne sa­vo aki­mis, – pa­sa­ko­ja Al­ber­tas Dre­vins­kas ir pra­si­ta­ria apie dar vie­ną sa­vo po­mė­gį – jau­nys­tė­je nu­si­pir­ko gi­ta­rą, ją braz­di­na. Tik sau. Kuk­li­na­si: mu­zi­ki­nės klau­sos ne­tu­rįs, to­dėl ne­lem­ta bus iš­girs­ti mu­zi­kuo­jan­tį Al­ber­tą.

Kir­do­nie­tis Al­ber­tas Dre­vins­kas ren­ka šių me­tų mėgs­ta­miau­sią sa­vo dai­ną. O mėgs­ta­miau­sia šie­met Al­ber­to dai­na – "Kal­nai ant kal­nų". Dai­ną at­lie­ka jau­no­sios kar­tos ope­ros so­lis­tas Eu­ge­ni­jus Chreb­to­vas. Su ta skam­ban­čia dai­na Al­ber­tas ir iš­ly­di pro du­ris. At­sis­vei­ki­nant mes dar api­bė­ga­me iš­puo­se­lė­tą Dre­vins­kų so­dy­bą.

Al­ber­tas šiuo me­tu įklim­pęs į nau­jas sta­ty­bas.