Judu, krutu su šeima kartu

Bir­žų lop­še­lio-dar­že­lio „Ge­nys“ ir sky­riaus „Ru­ge­lis“ bend­ruo­me­nės rug­sė­jo 27 die­nos pa­va­ka­rę rin­ko­si į Jau­ni­mo sta­dio­ną.

Spor­tiš­kai nu­si­tei­ku­sius vai­ku­čius, jų šei­mų na­rius, dar­buo­to­jus pa­si­ti­ko du kiš­kiu­kai Olim­piu­kai, ku­rie bu­vo ren­gi­nio „Ju­du, kru­tu su šei­ma kar­tu“ sim­bo­liai ir koor­di­na­to­riai. Su­ma­ny­mas to­kiam ren­gi­niui ki­lo po to, kai res­pub­li­ki­nis pro­jek­tas „Olim­pi­nė kar­ta“ ug­dy­mo įstai­gas pa­kvie­tė teik­ti pa­raiš­kas ir gau­ti fi­nan­sa­vi­mą ne­tra­di­ci­nių spor­to ša­kų po­pu­lia­ri­ni­mui. Pa­ra­šė­me. Fi­nan­sa­vi­mo ne­ga­vo­me. Idė­ja li­ko...bren­do...plėtėsi… Sup­ra­to­me, kad bend­ruo­me­nė pa­si­ry­žu­si or­ga­ni­zuo­ti, da­ly­vau­ti, kvies­ti ir be di­de­lių in­ves­ti­ci­jų. Kai pi­ni­gų nė­ra – įsi­jun­gia kū­ry­biš­ku­mas, ieš­ko­ma drau­gų ir bend­ra­min­čių. Jau­nie­ji šau­liai su va­du Vi­du­čiu Šeš­ku ne tik karš­tos ko­šės at­ve­žė, bet dar ir su­tei­kė ga­li­my­bę ma­žie­siems „ge­niu­kams“ bei „ru­ge­liu­kams“ pa­šau­dy­ti į „tik­rus“ tai­ki­nius. Ener­gin­ga­sis leng­vo­sios at­le­ti­kos tre­ne­ris Si­mas Strel­co­vas su Bir­žų ra­jo­no kū­no kul­tū­ros ir spor­to cent­ro auk­lė­ti­niais bu­vo tik­ra pa­ra­ma net aš­tuo­niuo­se sek­to­riuo­se dir­ban­čioms va­do­vėms - „Ge­nio“ ir „Ru­ge­lio“ dar­buo­to­joms.

Sek­to­riuo­se „Me­tu“, „Bė­gu“, „Šo­ku“, „Šuo­liuo­ju“, „Tai­kau“, „Len­du“, „Imp­ro­vi­zuo­ju“, „Ro­po­ju“ ma­žie­ji ir vy­res­ni da­ly­viai ga­lė­jo pa­si­tik­rin­ti sa­vo vik­ru­mą, lanks­tu­mą, taik­lu­mą, iš­tver­mę. Nuo vie­no sek­to­riaus prie ki­to zu­jo dau­giau nei trys šim­tai ma­žų ir di­de­lių spor­ti­nin­kų.

Vie­ni sku­bė­jo kuo grei­čiau at­lik­ti už­duo­tis vi­suo­se sek­to­riuo­se ir kar­to­jo vėl vis­ką iš pra­džių, ki­ti – ste­bė­jo da­ly­vius iš to­lė­liau, tre­ti – tie­siog mė­ga­vo­si nuo­sta­biu oru, ru­de­nė­jan­čia gam­ta ir ore sklan­dan­čia bend­rys­te. Kai kam iš­sprū­do, kad ,,aš čia pir­mą kar­tą ir, kad čia – kaž­ko­kia ypa­tin­ga au­ra...“

Ma­žų­jų emo­ci­jos ir klau­si­mai ,,ar dar ka­da nors taip bus?“ ver­čia mąs­ty­ti apie tęs­ti­nius ren­gi­nius.

Dvi va­lan­dos pra­leis­tos su šei­ma, ati­trū­kus nuo kom­piu­te­rių ek­ra­nų, pa­ki­lus nuo dar­bo kė­dės bu­vo neį­kai­no­ja­mas lai­kas. Gal kam nors ir ke­lio į di­dį­jį spor­tą pra­džia.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.