Smardonės šaltinis užako?

Gra­ži­nos DA­GY­TĖS nuo­tr.
Smar­do­nės šal­ti­nio pa­vir­šių den­gia tam­sios ap­na­šos.
Ali­nan­tys šios va­sa­ros karš­čiai kai ku­rių ra­jo­nų gy­ven­to­jams su­kė­lė ne­pa­to­gu­mų dėl van­dens sty­giaus. Bir­žų kraš­to žmo­nės su­si­rū­pi­no, kas nu­ti­ko Smar­do­nės šal­ti­niui – jo tėk­mę tar­si kaž­kas pri­stab­dė, pa­vir­šių pa­den­gė tam­sios ap­na­šos, o Smar­do­nės upe­lis vos be­čiur­le­na.

Bir­žų re­gio­ni­nia­me par­ke, Li­kė­nų rea­bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nės te­ri­to­ri­jo­je (VŠĮ Res­pub­li­ki­nė Pa­ne­vė­žio li­go­ni­nė) esan­tis Smar­do­nės šal­ti­nis – „kars­ti­nės kil­mės vers­mė, hid­ro­geo­lo­gi­nis gam­tos pa­mink­las“. Smar­do­nės upe­liui pra­džią duo­dan­tis šal­ti­nis ne vie­ną šimt­me­tį gar­sė­ja gy­do­mo­sio­mis sa­vy­bė­mis. Šiuo me­tu gy­dy­mo tiks­lams jo van­duo nei­ma­mas, li­go­ni­nė „nau­do­ja iš grę­ži­nių tie­kia­mą mi­ne­ra­li­nį van­de­nį“.

Iš kars­ti­nės įgriu­vos trykš­tan­čiu šal­ti­niu gė­ri­si pail­sė­ti at­vyks­tan­tys bir­žie­čiai ir ra­jo­no sve­čiai. Ne vie­nas sku­ba per­bris­ti šal­tą Smar­do­nės upe­lį. De­ja, įpu­sė­jus lie­pos mė­ne­siui, to da­ry­ti ne­be­si­no­ri – van­duo drums­tas, šal­ti­nio pa­vir­šių den­gia tam­sios ap­na­šos, ne­be­gir­dė­ti bu­vu­sio van­dens šniokš­ti­mo.

Bir­žų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­rius Kęs­tu­tis Ba­ro­nas „Bir­žie­čiui žo­džiui“ sa­kė, jog pa­grin­di­nė prie­žas­tis – lie­taus sty­gius. Pa­sak K. Ba­ro­no, van­dens stin­ga šu­li­niuo­se, jo ly­gis nu­kri­tęs Ne­mu­nė­lio upė­je, la­bai stip­riai (apie 1 met­rą) van­duo nu­kri­to ir Kir­ki­lų kars­ti­niuo­se eže­rė­liuo­se. Šal­ti­nis – ne išim­tis.

Tam­sios ap­na­šos šal­ti­nio pa­vir­šiu­je – dumb­liai. Jie, pa­sak di­rek­to­riaus, au­ga ir dug­ne, nuo ku­rio at­si­sky­rę ky­la į pa­vir­šių ir jį pa­den­gia „ru­da plu­ta“.

Bir­žų re­gio­ni­nio par­ko vyr. spe­cia­lis­tė (bio­lo­gė) Re­na­ta Ulins­kie­nė pa­ste­bė­jo, jog da­bar yra pa­ts ža­lia­dumb­lių dau­gi­ni­mo­si me­tas. Be to, paukš­čiai, ieš­ko­da­mi van­dens, ant sa­vo ko­jų at­ne­ša dar dau­giau jų spo­rų. Tai ken­kia van­dens ko­ky­bei –kuo dau­giau siū­li­nių dumb­lių, tuo ma­žiau de­guo­nies van­de­ny­je.

Re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­rius Kęs­tu­tis Ba­ro­nas ap­gai­les­ta­vo, jog rei­ka­lin­giems dar­bams at­lik­ti stin­ga dar­bi­nin­kų. Tik vie­nas žmo­gus rū­pi­na­si šie­na­vi­mu, ki­tais ap­lin­kos tvar­ky­mo dar­bais. Anks­čiau se­niū­ni­jos gel­bė­da­vo at­siųs­da­mos vie­šuo­sius dar­bus at­lie­kan­čius žmo­nes. Da­bar dir­ba­ma pa­gal užim­tu­mo pro­gra­mą.

Kęs­tu­tis Ba­ro­nas ne­ri­mau­jan­čius bir­žie­čius nu­ra­mi­no – šal­ti­nis neuž­si­kim­šo, tik rei­kė­tų tru­pu­tį jam pa­gel­bė­ti. Pa­sak di­rek­to­riaus, pra­vers­tų sa­va­no­rių (vie­ti­nių gy­ven­to­jų ar bir­žie­čių) pa­gal­ba. Rei­kė­tų dumb­lius nuo šal­ti­nio vir­šaus „nu­grėb­ti“.

Pa­bir­žės se­niū­nės pa­va­duo­to­ja Vio­le­ta Mork­vė­nie­nė sa­kė, jog šią sa­vai­tę pla­nuo­ja­ma atei­ti į tal­ką – šal­ti­nį ap­va­ly­ti.