Praeivis bandė gelbėti sukniubusios moters gyvybę

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Įvy­kio liu­di­nin­kai pa­sa­ko­jo, kad lapk­ri­čio 2-ąją, li­kus vos ke­lioms mi­nu­tėms iki 11 va­lan­dos, Ro­tu­šės gat­vė­je, tie­siai prie­šais gė­lių par­duo­tu­vę, su­kniu­bo mo­te­ris. Įvy­kio liu­di­nin­kams at­ro­dė, kad me­di­kų te­ko ge­ro­kai pa­lauk­ti. Par­duo­tu­vė­je bu­vę ž...

Įvy­kio liu­di­nin­kai pa­sa­ko­jo, kad lapk­ri­čio 2-ąją, li­kus vos ke­lioms mi­nu­tėms iki 11 va­lan­dos, Ro­tu­šės gat­vė­je, tie­siai prie­šais gė­lių par­duo­tu­vę, su­kniu­bo mo­te­ris. Įvy­kio liu­di­nin­kams at­ro­dė, kad me­di­kų te­ko ge­ro­kai pa­lauk­ti.

Par­duo­tu­vė­je bu­vę žmo­nės ne iš kar­to su­pra­to, kas nu­ti­ko. Tik tuo­met, kai gat­ve ėjęs vy­ras puo­lė prie par­kri­tu­sios mo­ters ir pra­dė­jo ją gai­vin­ti, į ne­lai­mę dė­me­sį at­krei­pė ir ap­lin­ki­niai.

Liu­di­nin­kų tei­gi­mu, pa­dė­ti mo­te­riai ban­dęs vy­ras ke­lis kar­tus skam­bi­no pa­gal­bos te­le­fo­nu. Net­ru­kus į įvy­kio vie­tą at­sku­bė­jo dvi me­di­kų bri­ga­dos. De­ja, ne­pai­sant gai­vi­ni­mo pa­stan­gų, mo­ters gy­vy­bės iš­gel­bė­ti ne­pa­vy­ko. Kons­ta­ta­vus jos mir­tį, bu­vo iš­kvies­ti po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai.

Svarbiausia – nelikti abejingiems

Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos tar­ny­bos Pa­ne­vė­žio fi­lia­lo va­do­vė Rū­ta Ra­moš­kie­nė „Bir­žie­čių žo­džiui“ sa­kė, kad to­kių at­ve­jų, kai žmo­gų mir­tis iš­tin­ka tie­siog gat­vė­je ar ki­to­je vie­šo­je vie­to­je, pa­si­tai­ko.

Juk mir­tis ne­si­ren­ka nei vie­tos, nei lai­ko, o ūmus svei­ka­tos su­tri­ki­mas žmo­gų taip pat ga­li iš­tik­ti bet kur.

„To­kiais at­ve­jais svar­biau­sia ap­lin­ki­niams ne­lik­ti abe­jin­giems, ne­praei­ti pro ša­lį neį­si­ti­ki­nus, ar jū­sų pa­gal­ba ne­rei­ka­lin­ga. Šiuo at­ve­ju tik­rai pa­gal­bos rei­kė­jo. O to­liau – rei­kia tie­siog ne­bi­jo­ti da­ry­ti šir­dies ma­sa­žą, o pa­skam­bi­nus pa­gal­bos te­le­fo­nu tiks­liai da­ry­ti vis­ką, ką sa­ko dis­pe­če­ris, kol at­vyks me­di­kų pa­gal­ba“, – sa­kė R. Ra­moš­kie­nė.

Ji paaiš­ki­no, kad pa­gal­bos te­le­fo­nu at­si­lie­pęs dis­pe­če­ris pir­miau­sia sten­gia­si iš­siaiš­kin­ti nu­ken­tė­ju­sio­jo būk­lę ir, jei rei­kia gai­vin­ti, nuo­sek­liai nu­ro­do, ką da­ry­ti. To­dėl net ir ne­tu­rint pir­mo­sios pa­gal­bos įgū­džių svar­biau­sia ne­bi­jo­ti im­tis ini­cia­ty­vos ir ati­džiai klau­sy­tis nu­ro­dy­mų.

Praeivio poelgis – vertas pagarbos

R. Ra­moš­kie­nė pa­brė­žė, kad pir­ma­sis į pa­gal­bą su­sku­bęs vy­ras pa­siel­gė itin pi­lie­tiš­kai ir at­sa­kin­gai.

„Tas žmo­gus, ku­ris ban­dė mo­te­rį gai­vin­ti, ėmė­si tei­sin­gos ini­cia­ty­vos. Toks jo poel­gis svei­kin­ti­nas, nes kuo anks­čiau pra­de­da­mas žmo­gus gai­vin­ti, tuo di­des­nė ti­ki­my­bė jį iš­gel­bė­ti. Ta­čiau šiuo at­ve­ju, de­ja, ne­tgi at­vy­kus dviem me­di­kų bri­ga­doms ir pus­va­lan­dį sten­gian­tis mo­te­rį at­gai­vin­ti, to pa­da­ry­ti ne­pa­vy­ko“, – sa­kė R. Ra­moš­kie­nė.

„Na, tik­rai bū­na at­ve­jų, kai žmo­nės bi­jo to­kių si­tua­ci­jų, ven­gia net priei­ti. Ta­čiau tam žmo­gui, ku­ris ne­pa­bi­jo­jo pa­dė­ti, ga­liu pa­sa­ky­ti, jog jis tik­ras šau­nuo­lis, ir ačiū jam“, – pri­dū­rė R. Ra­moš­kie­nė.

Trys minutės, tarsi amžinybė

Įvy­kio liu­di­nin­kai pa­sa­ko­jo, kad pa­gal­bos te­le­fo­nu skam­bi­no net ke­lis kar­tus, o grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos te­ko ge­ro­kai pa­lauk­ti.

Ar tik­rai me­di­kai už­tru­ko? Per kiek lai­ko jie at­vy­ko į Ro­tu­šės gat­vę?

„Na, šį kar­tą abi me­di­kų bri­ga­dos, ku­rios tą­dien dir­bo, bu­vo vie­to­je, Bir­žuo­se, to­dėl at­vy­ko per tris mi­nu­tes. Mo­te­ris bu­vo gai­vi­na­ma pus­va­lan­dį. De­ja, te­ko kons­ta­tuo­ti gar­baus am­žiaus mo­čiu­tės mir­tį“, – pa­ti­ki­no R. Ra­moš­kie­nė.

Il­ga­me­tė me­di­kė pri­pa­ži­no, kad to­kio­se si­tua­ci­jo­se, kai bran­gi kiek­vie­na se­kun­dė, žmo­nių lai­ko su­vo­ki­mas ga­li bū­ti ki­toks, nei yra iš tik­rų­jų. Lau­kiant pa­gal­bos net ke­lios mi­nu­tės ga­li at­ro­dy­ti tar­si am­ži­ny­bė.

Spe­cia­lis­tė pa­ste­bė­jo, jog kri­ti­niais at­ve­jais, kai bran­gi kiek­vie­na se­kun­dė, me­di­kams žmo­gų ga­li tek­ti gai­vin­ti net gu­lin­tį ant grin­di­nio. „To­kiais at­ve­jais ne­tgi ke­lios se­kun­dės ga­li tap­ti lem­tin­gos, to­dėl me­di­kai da­ro, ką ga­li, ten pat, kur žmo­gus yra“, – paaiš­ki­no R. Ra­moš­kie­nė.

Kai gyvybės išgelbėti nepavyksta

O kaip to­kio­se si­tua­ci­jo­se jau­čia­si pa­tys me­di­kai, kai, ne­pai­sant in­ten­sy­vių pa­stan­gų, ten­ka pri­pa­žin­ti, kad žmo­gaus gy­vy­bės iš­gel­bė­ti ne­be­pa­vyks?

„Na, pa­ra­me­di­kai ren­ka­si to­kį dar­bą ži­no­da­mi, jog teks su­si­dur­ti su įvai­rio­mis si­tua­ci­jo­mis. Skau­džiau­siai, ži­no­ma, iš­gy­ve­na­mos vai­kų mir­tys, ta­čiau bet ku­rio žmo­gaus ne­tek­tis su­kre­čia. Me­di­kams di­džiau­sias džiaugs­mas ir eu­fo­ri­ja, kai pa­vyks­ta at­gai­vin­ti, ta­čiau, de­ja, kaip mi­nė­jau, mir­tis ne­si­ren­ka…“ – sa­kė R. Ra­moš­kie­nė.

Gali prireikti kiekvienam

R. Ra­moš­kie­nė pri­mi­nė, kad apie pir­mo­sios pa­gal­bos mo­ky­mų bū­ti­ny­bę kal­ba­ma ne vel­tui. Nors to­kie kur­sai pri­va­lo­mi dau­ge­lio pro­fe­si­jų at­sto­vams, pir­mo­sios pa­gal­bos pa­grin­dus pra­var­tu iš­ma­ny­ti kiek­vie­nam. Ne ma­žiau svar­bu re­gu­lia­riai at­nau­jin­ti įgy­tas ži­nias, kad kri­ti­nę aki­mir­ką žmo­gus ži­no­tų, kaip elg­tis.

„Juk ne tik gat­vė­je ga­li nu­tik­ti ne­lai­mė, kai bus rei­ka­lin­ga grei­ta praei­vių reak­ci­ja, bet ir šei­mos ra­te ga­li tek­ti sa­vo ži­nias pa­nau­do­ti“, – pri­mi­nė R. Ra­moš­kie­nė.

Ne­lai­mė Bir­žų cent­re dar kar­tą pri­mi­nė, koks tra­pus žmo­gaus gy­ve­ni­mas ir ko­kia svar­bi ga­li bū­ti kiek­vie­na se­kun­dė. Nors šį kar­tą mo­ters gy­vy­bės iš­gel­bė­ti ne­pa­vy­ko, ne­pa­žįs­ta­mo vy­ro poel­gis ta­po žmo­giš­ku­mo ir pi­lie­tiš­ku­mo pa­vyz­džiu.

I. But­ke­vi­čiū­tės nuo­tr.

I. But­ke­vi­čiū­tės nuo­tr.