PAUKŠČIŲ PALYDOSE – STEBĖJIMAI, POKALBIAI SU SPARNUOČIAIS IR SUSITIKIMAS SU TUNDRINE ŽĄSIMI

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Vals­ty­bi­nių sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­bo­je Vil­niu­je gam­to­sau­gos eks­per­tu dir­ban­tis Ne­ri­jus Žit­ke­vi­čius pri­si­mi­nė, jog prieš 20 me­tų dir­bo eko­lo­gu Bir­žuo­se. Ste­bė­jo paukš­čius Bir­žų gi­rio­je, apy­lin­kė­se. Ta­da jam daug pa­dė­jo bir­žie­tis El­ma­ras Du­de­ris, ...

Vals­ty­bi­nių sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­bo­je Vil­niu­je gam­to­sau­gos eks­per­tu dir­ban­tis Ne­ri­jus Žit­ke­vi­čius pri­si­mi­nė, jog prieš 20 me­tų dir­bo eko­lo­gu Bir­žuo­se. Ste­bė­jo paukš­čius Bir­žų gi­rio­je, apy­lin­kė­se. Ta­da jam daug pa­dė­jo bir­žie­tis El­ma­ras Du­de­ris, ku­ris bu­vo ne tik gam­ti­nin­kas, bet ir drau­ge­lis.

Ta­da, prieš 20 me­tų, bu­vo su­reng­tos paukš­čių pa­ly­dos vai­kams. Da­bar paukš­čių pa­ly­dos, paukš­čių ste­bė­ji­mai kas­met pir­mą­jį spa­lio sa­vait­ga­lį vyks­ta vi­so­je Eu­ro­po­je. Ste­bi­mi ir skai­čiuo­ja­mi paukš­čiai. Paukš­čių ži­no­vai pa­de­da at­pa­žin­ti paukš­čių rū­šis. Pa­sa­ko­ja apie spar­nuo­čių gy­ven­se­ną, ke­lio­nes.

POKYČIAI PAUKŠČIŲ GYVENIME

Gam­ti­nin­kas Ne­ri­jus pa­ste­bė­jo, jog su kli­ma­to po­ky­čiais kei­čia­si ir paukš­čių elg­se­na.

– Prieš tris de­šim­tis me­tų žie­mą pa­ma­ty­ti var­nė­ną bu­vo re­te­ny­bė. Da­bar kiek­vie­ną žie­mą yra pas mus žie­mo­jan­čių var­nė­nų. Jiems neap­si­mo­ka skris­ti į Vo­kie­ti­ją, kai ir Lie­tu­vo­je yra mais­to, – sa­kė paukš­čių ži­no­vas.

Pa­si­kei­tė ir paukš­čių mig­ra­ci­jos ste­bė­se­na. Dau­ge­lį me­tų paukš­čiai bu­vo tik žie­duo­ja­mi. Da­bar, ypač re­tes­niems paukš­čiams, de­da­mi siųs­tu­vė­liai, taip at­se­ka­mi paukš­čių gy­ve­ni­mo ke­liai.

Pri­si­min­ta, kad nuo­la­ti­nio paukš­čių žie­da­vi­mo pra­džia pa­sau­ly­je lai­ko­mi 1899 me­tai, kai Da­ni­jos mo­ky­to­jas Han­sas Kris­tia­nas Kor­ne­li­jus Mor­ten­se­nas iš­ra­do ir pri­tai­kė šį me­to­dą moks­liš­kai. Lie­tu­vo­je nuo­la­ti­nis paukš­čių žie­da­vi­mas pra­si­dė­jo 1929 me­tais, kai pro­fe­so­riaus Ta­do Iva­naus­ko ini­cia­ty­va bu­vo įkur­ta Ven­tės ra­go or­ni­to­lo­gi­nė sto­tis.

Žie­duo­jant paukš­čiams ant ko­jų mau­na­mi leng­vi me­ta­li­niai žie­dai su uni­ka­liais nu­me­riais ir ad­re­su. Tad nu­fo­tog­ra­fa­vus žie­dą ant paukš­čio ko­jos ar ra­dus ne­gy­vą paukš­tį su­ži­no­ma, ku­ria­me pa­sau­lio kraš­te paukš­tis bu­vo žie­duo­tas.

El­ma­ras Du­de­ris sa­kė, jog bū­na, kad ir jis žie­duo­ja paukš­čius. Nors pa­grin­di­nis jo dar­bas – paukš­čių ste­bė­se­na. Jau de­šimt va­sa­rų jis vyks­ta į Kur­šių ne­ri­ją. Dir­bo te­ri­to­ri­jų prie­žiū­ros spe­cia­lis­tu, o pa­sta­rai­siais me­tais ve­da edu­ka­ci­jas apie gam­tą ir čia gy­ve­nan­čius paukš­čius.

– Bu­vo kar­tą is­to­ri­ja, kai te­ko gel­bė­ti gul­bę. Rei­kė­jo pa­gau­ti ją ir nuim­ti kak­li­nį žie­dą. Žmo­nės la­bai rū­pi­no­si, ir Klai­pė­dos laik­raš­čiai ra­šė, kad kaž­ko­kie gir­tuok­liai iš­gė­rė alų, ap­kir­po skar­di­nę ir už­mo­vė gul­bei ant kak­lo. O tai bu­vo tie­siog plas­ti­ki­nis kak­li­nis žie­das, ku­riuo pa­pras­tai ofi­cia­liai žie­duo­ja­mos gul­bės ir žą­sys. Ka­dan­gi žmo­nės la­bai per­gy­ve­no, tad pa­skam­bi­nau į žie­da­vi­mo cent­rą. Lei­do nuim­ti tą žie­dą, ku­rį ir da­bar tu­riu, – pri­si­mi­nė vie­ną iš at­si­ti­ki­mų ne­ri­jo­je El­ma­ras.

ŠIRVĖNA IR JOS PAUKŠČIAI

Bir­žie­čiai paukš­čių pa­ly­dė­ti su­si­rin­ko prie Šir­vė­nos, se­niau­sio dirb­ti­nio eže­ro Lie­tu­vo­je. Skai­čiuo­ja­ma, jog Šir­vė­nos eže­re pe­ri dau­giau kaip dvi de­šim­tys paukš­čių rū­šių. Ru­de­ni­nės ir pa­va­sa­ri­nės mig­ra­ci­jos me­tu į Šir­vė­nos van­de­nis nu­si­lei­džia di­džiu­liai lau­ki­nių an­čių bei žą­sų pul­kai. Pak­ran­tė­se ir sek­lu­mo­se mai­ti­na­si smul­kes­ni til­vi­ki­niai paukš­čiai bei ru­da­gal­viai ki­rai. Eže­ro sek­lu­mos, gau­sūs nend­ry­nai bei mel­dy­nai su­da­ro pui­kias są­ly­gas spar­nuo­čiams veis­tis ir mai­tin­tis. Yra ži­nių, kad Šir­vė­no­je pe­ri į Lie­tu­vos rau­do­ną­ją kny­gą įra­šy­ti paukš­čiai – di­dy­sis baub­lys bei juo­do­ji ir upi­nė žu­vėd­ros. Taip pat čia nuo­la­ti­nę mi­ty­bos ba­zę yra at­ra­dęs di­dy­sis bal­ta­sis gar­nys. Nuo­lat pe­ri ke­lios gul­bių ne­by­lių po­ros, gau­su lau­kių, įvai­rių kra­gų bei an­čių kly­kuo­lių. Nend­ry­nuo­se slaps­to­si il­gas­na­pės viš­te­lės.

No­rin­tiems ste­bė­ti šiuos paukš­čius, Bir­žų re­gio­ni­nis par­kas eže­ro pa­kran­tė­je yra su­pla­na­vęs paukš­čių ste­bė­ji­mo bokš­te­lį. Da­bar po­pu­lia­riau­sia paukš­čių ste­bė­ji­mo ir pa­ly­dė­tu­vių vie­ta – gar­su­sis Šir­vė­nos eže­ro pės­čių­jų til­tas. Ir šie­met paukš­čių drau­gai pa­ly­dė­ti paukš­čių ėjo ant Šir­vė­nos til­to.

KIEK PAVYKO PAMATYTI

Dau­ge­lis at­si­ne­šė žiū­ro­nus. Ne­tu­rin­tiems pa­sko­li­no Re­gio­ni­nio par­ko dar­buo­to­ja Rai­mon­da. Ta­čiau bu­vo ir rim­tes­nės įran­gos – trys bi­nok­liai.

– Jei­gu žiū­ro­nai vaiz­dą priar­ti­na 8–10 kar­tų, tai bi­nok­liai – 60 kar­tų, – paaiš­ki­no ste­bė­ji­mo op­ti­kos ypa­tu­mus Ne­ri­jus.

Ir dai­rė­si. Kas su žiū­ro­nais, kas su bi­nok­liais. Trum­pam nu­til­da­vo, kad iš­girs­tų paukš­čių bal­sus ir pa­gal jų gies­mes at­pa­žin­tų.

Per ste­bė­ji­mo pus­va­lan­dį pa­vy­ko pa­ma­ty­ti ar iš­girs­ti: 5 an­tis, 4 ko­vus, 1 ker­šu­lį, 1 si­dab­ri­nį ki­rą, 1 pa­pras­tą­jį ki­rą, 2 straz­dus, 1 krank­lį, 1 dir­vi­nį vie­ver­sį, 1 bal­tą­ją kie­lę, 1 au­sy­tą­jį kra­gą, 1 var­nė­ną, 2 šel­me­ni­nes kregž­des, 19 žą­sų, 2 kėkš­tus, 1 šar­ką bei ke­lias pil­ką­sias var­nas.

Nuo til­to paukš­čių ly­dė­to­jai, ve­di­ni El­ma­ro, pa­trau­kė Šir­vė­nos pa­kran­te, kur ga­nė­si tund­ri­nė žą­sis. Ji žmo­nių ne­bi­jo­jo. Ra­miai ska­bė žo­lę. Po­za­vo fo­tog­ra­fams.

POKALBIS SU PAUKŠČIAIS

El­ma­ras pa­sa­ko­jo, kaip an­ti­nai ru­de­nį iš­si­še­ria, kad neat­ro­dy­tų to­kie ryš­kūs. Taip ap­si­sau­go nuo plėš­rū­nų. Pa­pa­sa­ko­jo ir dau­giau is­to­ri­jų iš paukš­čių gy­ve­ni­mo. Ir pri­si­pa­ži­no, jog dirb­da­mas Kur­šių ne­ri­jo­je pa­le­sin­da­vo paukš­čius. Nors kai ku­rie gam­ti­nin­kai pa­ta­ria va­sa­rą spar­nuo­čių ne­le­pin­ti, o pa­mai­tin­ti juos tik žie­mą.

– Vie­ną die­ną jau su­si­ruo­šiau va­žiuo­ti iš Ni­dos na­mo. Ry­tą išei­nu pro du­ris, o ma­nęs lau­kia dvi­de­šimt an­čių ir apie pen­kias­de­šimt žvirb­lių. Kai vi­sas anks­tes­nes die­nas bu­vo pen­kios an­tys ir gal de­šimt žvirb­lių, – pa­sa­ko­jo gam­ti­nin­kas. Ir ste­bė­jo­si: – Iš kur jų tiek at­si­ra­do?! Ta­da aš jiems pa­sa­kiau: tai ką, cheb­ry­te, atė­jo­te su ma­ni­mi at­si­svei­kin­ti?!

Įdo­mu, kad šių­me­tės paukš­čių pa­ly­dos vy­ko spa­lio 3 die­ną – Šv. Pran­ciš­kaus die­ną. Tą die­ną bu­vo mi­ni­mos 800-osios Šv. Pran­ciš­kaus Asy­žie­čio mir­ties me­ti­nės. Pa­sak le­gen­dos, Pran­ciš­kus la­bai my­lė­jo gy­vū­ni­ją, to­dėl yra lai­ko­mas gy­vū­nų ir gam­to­sau­gos glo­bė­ju. Pa­sa­ko­ja­ma, jog Pran­ciš­kus, kar­tą ke­liau­da­mas su bro­liais, pa­ke­lė­je pa­ma­tė dau­gy­bę paukš­čių. Paukš­čiai ke­liau­to­jų neiš­si­gan­do. Pran­ciš­kus pra­kal­bo paukš­čiams. Kvie­tė juos dė­ko­ti sa­vo Kū­rė­jui, ku­ris juos ap­ren­gė plunks­no­mis, da­vė spar­nus skry­džiui ir pa­si­rū­pi­na mais­tu, nors jie pa­tys nei sė­ja, nei pjau­na. Paukš­čiai ra­miai klau­sė­si, pra­vė­rę sna­pe­lius ir iš­sklei­dę spar­nus.

Pa­si­ro­do, ne vie­nas El­ma­ras kal­ba­si su paukš­čiais. Šv. Pran­ciš­kus jiems net pa­moks­lą yra pa­sa­kęs.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.

F. Gruns­kio nuo­tr.