PASAULĮ, KURIAM REVOLIUCIJOS GRASINA, TRYS DIČKIAI PASIDALINTI KETINA?

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

De­vy­nis kar­tus iš ei­lės. Juk mes ne iš tų, Kur pra­lai­mi dar ne­nu­ga­lė­ti“… Išei­tų, kad ir de­vy­nis ar de­vy­nio­li­ka kar­tų pra­lai­mė­ję at­si­gau­na­me ir vėl ei­na­me kau­tis? Ko­dėl? To­dėl, kad esa­me am­ži­ni ko­vo­to­jai? O gal pa­pras­čiau­siai mes ne­mo­ka­me pr...

De­vy­nis kar­tus iš ei­lės.

Juk mes ne iš tų,

Kur pra­lai­mi dar ne­nu­ga­lė­ti“…

Išei­tų, kad ir de­vy­nis ar de­vy­nio­li­ka kar­tų pra­lai­mė­ję at­si­gau­na­me ir vėl ei­na­me kau­tis? Ko­dėl? To­dėl, kad esa­me am­ži­ni ko­vo­to­jai? O gal pa­pras­čiau­siai mes ne­mo­ka­me pra­lai­mė­ti?

KOKIE MES ESAME?

Žmo­nių elg­se­nos ži­no­vai mus skirs­to į tris gru­pes: lai­mė­to­jus, vi­du­ti­ny­bes ir pra­lai­mė­to­jus. Lai­mė­to­jai nuo­lat sie­kia su­gal­vo­tų tiks­lų. Ieš­ko ir pa­tys su­ma­no nau­jo­ves. Sten­gia­si gy­ve­ni­me kuo dau­giau vis­ko pa­tir­ti. Ven­gia pri­klau­so­my­bės nuo ki­tų. No­ri bū­ti pa­tys sau vir­ši­nin­kai. Jie nuo­lat nu­tei­kia sa­ve sėk­mei ir ei­na jos link.

Vi­du­ti­ny­bėms se­ka­si pu­siau su bė­da. Ma­žai lo­šia, to­dėl ir ma­žai iš­lo­šia. Mat ži­no, kad per­kant tiek vie­ną, tiek šim­tą lo­te­ri­jos bi­lie­tų ti­ki­my­bė su­grieb­ti auk­so puo­dą to­kia pa­ti. Vi­du­ti­nių po­rei­kių ir kuk­lių sie­kių žmo­nės ga­lą su ga­lu su­du­ria. Yra kuk­lūs. Ne­len­da į prie­kį, ne­ri­zi­kuo­ja, to­dėl ir aukš­tu­mų ne­pa­sie­kia.

– Aš bū­siu prie tų vi­du­ti­nio­kų, – pri­si­pa­ži­no bi­čiu­lis Sta­sys. Ir paaiš­ki­no: – Ma­ne ma­ma mo­kė: vai­ke­li, ne­būk sal­dus – pra­ris, ne­būk kar­tus – iš­spjaus. Taip ir gy­ve­nu. Tuoj po Nep­rik­lau­so­my­bės at­ga­vi­mo at­va­žia­vo į kie­mą pa­žįs­ta­ma pa­ne­vė­žie­tė ir pa­siū­lė ne­bran­giai pirk­ti gre­ta ma­no so­dy­bos jos se­ne­lių at­si­kel­tą že­mę. Šim­tą ar šim­tą pen­kias­de­šimt hek­ta­rų. Pi­ni­gų tu­rė­jau. Bet pa­gal­vo­jau, ką aš su ta že­me veik­siu?! Ne­ri­zi­ka­vau. Da­bar bū­čiau tur­tin­gas. Vien iš tos že­mės nuo­mos gy­ven­čiau kaip inks­tas tau­kuo­se.

Na, dar ne­nu­ra­šy­ki­me sa­vęs į nuo­sto­lius. Juk yra pra­lai­mė­to­jai. Tai žmo­nės, ku­rie ne­pa­sie­kia tiks­lų, nes jų ne­sie­kia. Ar­ba sie­kė ir bank­ru­ta­vo. Ta­čiau no­ri tu­rė­ti ne ma­žiau, o dau­giau už ki­tus. Sva­jo­ja apie kep­tus kar­ve­lius. Kai jie į lėkš­tę neatsk­ren­da, su­pyks­ta. Ir kal­tę ban­do su­vers­ti ki­tiems. To­dėl ve­džio­ja sa­ve ir ki­tus už no­sies. Gy­ve­na gy­ve­ni­mus pa­gal kaž­ka­da skai­ty­tas kny­gas, ma­ty­tus se­ria­lus. Taip gy­ven­da­mi ne­su­vo­kia sa­vo ga­li­my­bių. Pas­merk­ti pra­lai­mė­ji­mams, at­pir­ki­mo ožių ieš­ko­ji­mams.

Su­rū­šia­vo­me, ir šven­ta? Nors bas­lį žmo­gui ant gal­vos ta­šyk, jis ne­pa­si­keis?!

VISKAS KEIČIASI – KITAIP NEBŪNA

Da­bar lai­kai per­mai­nin­gi. Spėk su­ktis. Daug sto­rų kny­gų, pil­nų pa­ta­ri­mų. Kas ne­skai­to kny­gų, tuos ra­di­jai ir te­le­vi­zi­jos mo­ko, kaip gy­ven­ti ir il­gai ne­pa­sen­ti. Se­ka pa­sa­kas, kad vi­si ne­vy­kė­liai, no­rė­da­mi pa­tir­ti sėk­mę, tu­ri sau pa­sa­ky­ti, kad yra ne­vy­kė­liai. Ta­da ne­va užeis no­ras pa­tir­ti sėk­mę. Už­si­geis tap­ti lai­mė­to­jais.

– Bū­na pa­sau­ly­je ste­buk­lų. Bū­na, kad ko­kia vie­na pil­ka pe­ly­tė iš­šo­ka iš mi­nios aukš­čiau ki­tų. Apie tai laik­raš­čiai ra­šo. Ta­čiau yra ir bus žmo­nių, ku­riems pa­tin­ka bū­ti ne­vy­kė­liais. Juk jiems ne­rei­kia varg­ti, ne­rei­kia at­sa­ky­ti už sa­vo dar­bus. Val­džia to­kių bė­džių bė­do­je ne­pa­lie­ka, – pa­ste­bė­jo Sta­sys. Jo ma­ny­mu, kai ku­rie va­di­na­mie­ji pa­šal­pi­niai ge­riau gy­ve­na nei kas­dien į dar­bus už mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą ei­nan­tys žmo­nės.

Aki­vaiz­du, kad gy­ve­ni­mas ne­sto­vi vie­to­je. To­dėl ne­ži­no­me, kas kiek­vie­no iš mū­sų lau­kia ry­toj. Štai moks­lei­vių pro­tes­tai Pran­cū­zi­jo­je vir­to riau­šė­mis, kai bu­vo nio­ko­ja­mi pa­sta­tai, siau­bia­mos parduotuvės… Vie­nas Pa­ry­žiu­je gy­ve­nan­tis lie­tu­vis te­le­vi­zi­jai pa­sa­ko­jo, jog ry­te, pa­ma­tęs, kas li­ko po mi­nios šėls­mo iš bu­vu­sio mies­to, ap­si­džiau­gė, jog va­kar ne­bu­vo tarp riau­ši­nin­kų. Sup­rask: bū­tų pa­si­da­vęs mi­nios ins­tink­tui?!

Va­di­na­si, mes ne­sa­me pa­lik­ti gy­ven­ti, kaip no­ri­me. Esa­me įspraus­ti įsta­ty­mų, nu­ro­dy­mų rė­mus. Pri­va­lo­mai tu­ri­me net mo­ky­tis raš­to, iš ku­rio, jei­gu jis di­de­lis, išei­na­ma iš kraš­to. Esa­me vei­kia­mi ap­lin­kos. Re­vo­liu­ci­jos ga­li pa­grieb­ti ir su­val­gy­ti. Juk ži­no­ma, kad vi­sos re­vo­liu­ci­jos sa­viš­kius su­do­ro­ja.

ESAME MOKOMI LAIMĖTI

Aki­vaiz­du, kad šio­je Že­mė­je pra­lai­mė­to­jų dau­giau nei lai­mė­to­jų. Tuo pat me­tu kiek­vie­na vals­ty­bė ar bend­ruo­me­nė no­ri tu­rė­ti kuo dau­giau lai­mė­to­jų. Va­di­na­si, rei­kia bū­dų, kaip pra­lai­mė­to­jus ir abe­jin­guo­sius pa­vers­ti lai­mė­to­jais.

– Aš pa­ste­biu, kad dėl karš­tų ir tra­giš­kų pa­sau­lio rei­ka­lų mū­sų te­le­vi­zi­jo­se ir ra­di­juo­se pa­dau­gė­jo įvai­rių žai­di­mų. In­te­lek­tua­li­niuo­se žai­di­muo­se var­žo­ma­si dėl pri­zų, pi­ni­gų. Įvai­rio­se vik­to­ri­no­se, vos at­sa­kęs į vie­ną klau­si­mą, ga­li gau­ti puo­de­lį ar marš­ki­nė­lius. Jau yra žai­di­mas, kur ga­li pel­ny­ti bu­kiau­sio Lie­tu­vos žmo­gaus titulą… – var­di­jo bi­čiu­lis, kaip mū­sų vals­ty­bė­je įgy­ven­di­na­mas duo­nos ir žai­di­mų prin­ci­pas.

Tad vis­kas ge­rai mū­sų pa­dan­gė­je? Duo­nos tu­ri­me. Lai­mė­to­jų dau­gė­ja. Va­di­na­si, net brangs­tant dy­ze­li­nui, gy­ve­ni­mas ge­rė­ja. Jei­gu kas šiais žo­džiais ne­ti­ki, te­gul pa­klau­sia Sei­mo na­rių, mi­nist­rų. Mi­nist­ras Va­lys – vi­są tie­są pa­sa­kys. Dėl šven­tos ra­my­bės pa­klau­sė­me dirb­ti­nio in­te­lek­to: ar Lie­tu­vo­je ge­rė­ja gy­ve­ni­mas? Su­lau­kė­me įdo­maus at­sa­ky­mo: „Žiū­rint į ob­jek­ty­vius eko­no­mi­nius ro­dik­lius, gy­ve­ni­mas Lie­tu­vo­je sis­te­miš­kai ge­rė­ja, ta­čiau vi­suo­me­nės su­bjek­ty­vus ver­ti­ni­mas ir kas­die­nė nuo­tai­ka daž­nai ro­do prie­šin­gą vaiz­dą.“ Išei­tų, kad tu­ri­me dvi Lie­tu­vas? Gal.

Tik pas mus ne toks žiau­rus vaiz­de­lis, kaip kai ku­rio­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se.

KO PADŪKO EUROPIEČIAI?

Pra­ne­ša­ma apie ne­ra­mu­mus, riau­šes ne tik Pran­cū­zi­jo­je. Jos jau Ita­li­jo­je, ki­to­se vals­ty­bė­se. Aiš­ki­na­ma, kad tai vyks­ta dėl gi­lė­jan­čių eko­no­mi­nių bė­dų, dėl vi­suo­me­nės ne­pa­si­ten­ki­ni­mo val­džios po­li­ti­ka. Pro­tes­tuo­se ypač ak­ty­vus jau­ni­mas, ra­di­ka­lios gru­puo­tės. Nors dau­gu­ma pro­tes­tų pra­si­dė­jo tai­kiai, iš­lin­do kau­kė­ti van­da­lai, plėšikai… De­gi­na­mi au­to­mo­bi­liai, plė­šia­mos par­duo­tu­vės, smur­tau­ja­ma prieš tvar­kos sau­go­to­jus. Ita­li­jos gy­ny­bos mi­nis­te­ri­ja šiuos ne­ra­mu­mus jau įvar­di­jo kaip „hib­ri­di­nio ka­ro“ ap­raiš­ką, ku­ria sie­kia­ma su­kel­ti sui­ru­tę Eu­ro­po­je.

– Vie­na­me iš te­le­vi­zi­jos vaiz­dų iš Ita­li­jos pla­ka­te ma­čiau kū­jį ir pjau­tu­vą. Ne­gi is­to­ri­jos ra­tas pa­si­su­ko pa­sau­li­nės re­vo­liu­ci­jos link? Juk to­kio įvy­kių po­sū­kio no­rė­ta Mark­so ir En­gel­so „Ko­mu­nis­tų par­ti­jos ma­ni­fes­te“, ku­ris bu­vo pa­skelb­tas dau­giau kaip prieš šim­tą sep­ty­nias­de­šimt me­tų, – at­si­du­so Sta­sys. Ir ap­gai­les­ta­vo, jog į ne­ra­mu­mus įtrau­kia­mi paaug­liai, ku­rie dar tik­ro gy­ve­ni­mo neuos­tę ir ne­ži­no, kuo kve­pia ko­mu­niz­mas.

Gal nė­ra taip bai­su? Gal ne­pask­lis kaip ko­ro­na­vi­ru­sas šū­kis: „Pa­sau­lį se­ną išar­dy­sim, ant jo griu­vė­sių nau­ją pa­sta­ty­sim!“? Pa­na­šu, kad su re­vo­liu­ci­jo­mis Eu­ro­pa su­si­tvar­kys. Po jų vi­siems gal­vos ap­si­va­lys. Juk nė­ra to blo­go, kas nei­šei­tų į ge­ra? Ta­čiau ne­ra­mu, kad vis aiš­kiau ste­bi­me, jog Trys Dič­kiai no­ri pa­si­da­ly­ti pa­sau­lį. O ta­da jau bū­tų amen ne tik re­vo­liu­ci­joms, bet ir de­mok­ra­ti­joms.