Nuo pikto komentaro iki tariamos tiesos: kaip plinta klaidinanti žinia?

Kai gandas arba nuomonė tampa „faktu“

Por­ta­lo Lry­tas.lt vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius ir di­rek­to­rius, iš Bir­žų kraš­to ki­lęs Taut­vy­das Mi­ka­la­jū­nas sa­ko, kad in­for­ma­ci­jos srau­te iš­blaš­ky­tam so­cia­li­nių tink­lų var­to­to­jui ne vi­sa­da leng­va at­skir­ti, kur bai­gia­si fak­tai ir pra­si­de­da in­terp­re­ta­ci­jos. Jo žo­džiais, si­tua­ci­ją dar la­biau komp­li­kuo­ja ko­va dėl skai­ty­to­jo dė­me­sio – emo­cin­gos ant­raš­tės, iš kon­teks­to paim­tos ci­ta­tos, pyk­tį ar bai­mę ke­lian­tis tu­ri­nys.

Paš­ne­ko­vas pri­pa­žįs­ta – šian­dien svar­bu ne tik tai, kas pa­sa­ky­ta, bet ir kas tai pa­sa­kė, kur in­for­ma­ci­ja pa­skelb­ta ir ar ją pa­tvir­ti­na pa­ti­ki­mi šal­ti­niai.

Kaip ko­men­ta­ras pa­tei­kia­mas kaip pa­tvir­tin­ta in­for­ma­ci­ja? Kaip nuo­mo­nė pri­sta­to­ma kaip fak­tas?

Šio­je si­tua­ci­jo­je at­skir­čiau gal­būt du svar­bius da­ly­kus, ele­men­tus. Pir­miau­sia la­bai pri­klau­so nuo to, kas tą ko­men­ta­rą pa­tei­kė. Ir jei­gu tai yra po­li­ti­kai, aukš­čiau­sias pa­rei­gas uži­man­tys pa­rei­gū­nai, ar tai bū­tų pre­zi­den­tas, ar mi­nist­ras pir­mi­nin­kas, ar Sei­mo pir­mi­nin­kas, jei­gu jie pa­tei­kia kaž­ko­kią in­for­ma­ci­ją, ko­men­ta­rą so­cia­li­nia­me tink­le, pra­ne­ša nau­jie­ną apie įsi­gi­ji­mus, pir­ki­mus, o gal­būt skel­bia apie geo­po­li­ti­nius, sau­gu­mo da­ly­kus ar ki­tą nau­jie­ną, tai rea­liai toks po­li­ti­ko ko­men­ta­ras yra in­for­ma­ci­ja, nes jie yra vie­ši pa­rei­gū­nai.

Ofi­cia­lūs vals­ty­bės as­me­nys ne­ga­li tie­siog šiaip sau su­si­gal­vo­ti nau­jie­nos, iš­si­gal­vo­ti fak­tų ir jų in­terp­re­tuo­ti. Jei­gu ko­men­ta­rą pa­tei­kia, tar­ki­me, gar­sus nuo­mo­nės for­muo­to­jas, o tai ta­po la­bai po­pu­lia­ru, tai pa­tei­kia­ma kaip tam tik­ra in­for­ma­ci­ja, rei­ka­lau­jan­ti pa­tvir­ti­ni­mo, ir to pa­tvir­ti­ni­mo ge­riau­sia ieš­ko­ti su tuo klau­si­mu su­si­ju­sio­se ins­ti­tu­ci­jo­se. Es­mė – vis­kas pri­klau­so nuo šal­ti­nio.

Antraščių kūrimas

Kaip ci­ta­ta iš­trau­kia­ma iš kon­teks­to?

Į tai žiū­rė­čiau per pa­va­di­ni­mo pri­zmę. Pa­vyz­džiui, žur­na­lis­tas da­ro in­ter­viu su po­li­ti­ku, eko­no­mis­tu, nuo­mo­nės for­muo­to­ju, tad na­tū­ra­lu, kad „pa­si­gau­na“ pa­trauk­les­nes, ašt­res­nes, skan­da­lin­ges­nes ci­ta­tas, pa­trau­kian­čias skai­ty­to­jo dė­me­sį.

Na, o per­skai­tęs straips­nį skai­ty­to­jas su­pras, ko­kia­me kon­teks­te ta ci­ta­ta bu­vo. Na­tū­ra­lu, kad pa­va­di­ni­mas tu­ri bū­ti trum­pas, o ne trijų–keturių sa­ki­nių.

Ži­niask­lai­da ne­re­tai kal­ti­na­ma „klik­bai­ti­nių“ ant­raš­čių kū­ri­mu ir skan­da­lin­go­mis ant­raš­tė­mis, ci­ta­to­mis, bet to­kia yra rea­ly­bė, kad, esant in­for­ma­ci­jos per­tek­liui, var­to­to­jų dė­me­sį pa­trauk­ti sun­ku ir mes sie­kia­me to dė­me­sio.

Kaip pritraukti skaitytoją?

Kaip emo­cin­ga ant­raš­tė ga­li nea­ti­tik­ti kon­teks­to?

Taip ga­li bū­ti. Pas mus to­kių ne­bū­na, o apie ki­tus po­rta­lus kal­bė­ti bū­tų nee­tiš­ka, ne­ko­le­giš­ka. Bet, kaip ir mi­nė­jau, kal­bant apie ci­ta­tų iš­trau­ki­mą iš kon­teks­to ir pa­va­di­ni­mų paašt­ri­ni­mą, ži­niask­lai­da su­si­du­ria su di­džiu­le kon­ku­ren­ci­ja – so­cia­li­niais tink­lais, „You­Tu­be“ ir ki­to­mis plat­for­mo­mis, dirb­ti­nio in­te­lek­to plat­for­mo­mis.

Tech­no­lo­giš­kai žmo­ni­ja nie­kad ne­gy­ve­no taip ge­rai, kaip gy­ve­na da­bar. Ga­li­my­bių gau­ti in­for­ma­ci­ją yra la­bai la­bai daug. Em­pi­ri­niai ty­ri­mų duo­me­nys ro­do, kad skai­ty­to­jo lai­kas, pra­leis­tas po­rta­luo­se, ma­žė­ja dėl ki­tų al­ter­na­ty­vų.

Dėl to ži­niask­lai­dai rei­kia ieš­ko­ti bū­dų ir spren­di­mų, mo­ra­liai ir etiš­kai tei­sin­gų, kaip pri­trauk­ti tą var­to­to­ją. 80 pro­cen­tų skai­ty­to­jų pri­trau­kia tik du da­ly­kai – ge­ras pa­va­di­ni­mas ir ge­ra nuo­trau­ka. Tik tai pra­de­da pri­trauk­ti skai­ty­to­ją, iš­blaš­ky­tą po vi­sas plat­for­mas. Bet ne­rei­kia pa­va­di­ni­me ža­dė­ti to­kios in­for­ma­ci­jos, ko­kios teks­te skai­ty­to­jas ne­ras. Tai jau bū­tų skai­ty­to­jo ap­gau­di­nė­ji­mas, o to mes ven­gia­me.

Internetinė higiena

Kaip ke­li ak­ty­vūs var­to­to­jai su­ku­ria ta­ria­mos dau­gu­mos įspū­dį?

Anks­čiau dau­gu­mos įspū­dį su­da­ry­da­vo skai­ty­to­jų ko­men­ta­rų skai­čiai prie straips­nio. Tar­ki­me, prie vie­no straips­nio de­šimt ko­men­ta­rų, o prie ki­to – net ke­li šim­tai. At­si­da­rai ir pa­si­žiū­ri, kad ten ke­li ko­men­ta­to­riai su­si­ra­ši­nė­ja tar­pu­sa­vy­je, o pa­gal ko­men­ta­rų skai­čių at­ro­do, kad straips­nis la­bai skai­to­mas, te­ma la­bai ak­tua­li.

Da­bar jau, dar prieš pra­si­de­dant ka­rui Uk­rai­no­je, po­rta­lai įsi­ve­dė in­ter­ne­ti­nę hi­gie­ną. Ge­ri pen­ki me­tai po­rta­luo­se ga­li ko­men­tuo­ti tik re­gist­ruo­ti var­to­to­jai. Ta­ria­mos dau­gu­mos įspū­džio po­rta­luo­se pli­ka aki­mi da­bar ir ne­pa­ma­ty­si. Vi­sai kas ki­ta nu­tin­ka straips­niui at­si­dū­rus so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Ten ko­men­ta­rų ir ko­men­ta­to­rių skai­čius ne­ri­bo­ja­mas. Yra ti­ki­my­bė, kad tarp ko­men­ta­to­rių pa­si­tai­ko ra­šan­čių iš ne­tik­rų an­ke­tų, ne­tgi ko­men­ta­rų ro­bo­tų, va­di­na­mų­jų bo­tų, imi­tuo­jan­čių žmo­nes.

Dramos ir skandalai

Ko­dėl pyk­tį ir bai­mę ke­lian­tis tu­ri­nys grei­čiau plin­ta?

Vi­sais lai­kais, vi­suo­se kraš­tuo­se vi­sų skai­ty­to­jų dė­me­sį pri­kaus­to dra­mos, skan­da­lai, kri­mi­na­lai. Na­tū­ra­liai tai pri­trau­kia dė­me­sį. Tai su­si­ję su žmo­nių reak­ci­ja į di­de­lius pa­vo­jus.

Žmo­nėms tai yra įdo­mu, jie ne­ga­li bū­ti abe­jin­gi, nes tai su­ke­lia daug emo­ci­jų. To­kia rea­ly­bė, ir ją rei­kia priim­ti. Daž­niau­siai to­kie skan­da­lai ke­lia smal­su­mą, bai­mę, tad na­tū­ra­liai to­kia in­for­ma­ci­ja ir dau­giau var­to­ja­ma, plin­ta spar­čiau.

Tikslas – sukiršinti žmones

Bir­žų Jur­gio Bie­li­nio bib­lio­te­kos bib­lio­te­ki­nin­kė Ri­ta Vens­kū­nie­nė sa­ko, kad so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, ko­men­ta­rų skil­ty­se, pa­ste­bi­mas la­bai di­de­lis gy­ven­to­jų tar­pu­sa­vio su­si­prie­ši­ni­mas, ne­svar­bu, ko­kia tai bū­tų te­ma – ar po­li­ti­ka, ar dar­ži­nin­kys­tė.

„Su­si­da­ro toks įspū­dis, kad tu ne­ga­li tu­rė­ti ki­tos nuo­mo­nės nei dau­gu­ma. Bū­si už­mė­ty­tas ak­me­ni­mis. Žmo­nės ne­be­si­val­do ir tą lais­vę su­pran­ta taip ab­sur­diš­kai… Ne kiek­vie­nas, su­lau­kęs nei­gia­mų ko­men­ta­rų gau­sos, ga­li tai at­lai­ky­ti. Ki­tas gal ir ne­beuž­mie­ga be ra­mi­na­mo­sios tab­le­tės“, – tei­gė pa­šne­ko­vė.

Kal­bant apie gan­dų pa­sklei­di­mą so­cia­li­niuo­se tink­luo­se (ir jų pa­ver­ti­mą „fak­tu“), R. Vens­kū­nie­nė nea­be­jo­ja, jog tai da­ro­ma spe­cia­liai. „Yra kas tuo mė­gau­ja­si. Kar­tais ste­biuo­si tų gru­pių ad­mi­nist­ra­to­riais. Ke­lia in­for­ma­ci­ją, ku­rios aki­vaiz­dus tiks­las – su­kir­šin­ti žmo­nes tar­pu­sa­vy­je. Ma­tyt, ko­men­ta­to­rių rie­te­nos ke­lia po­pu­lia­ru­mą, kaž­kas iš to gau­na nau­dą. Kuo blo­ges­nės nau­jie­nos, kuo dau­giau na­rių, tuo dau­giau se­kė­jų, tuo dau­giau ko­men­ta­to­rių“, – ma­no R. Vens­kū­nie­nė. Ji pa­ste­bi, kad to­kių so­cia­li­nių tink­lų gru­pių, ypač po­li­ti­zuo­tų gru­pių, yra ir tarp bir­žie­čių.

Pažeidžiamiausi – senjorai

Jaut­riau­sia vi­suo­me­nės gru­pė, kaip pa­ste­bi bib­lio­te­ki­nin­kė, yra sen­jo­rai.

„Ma­nau, kad jie leng­viau­siai už­kim­ba ant ne­tik­rų, ne­pa­tik­rin­tų nau­jie­nų kab­liu­ko. Pers­kai­to so­cia­li­niuo­se tink­luo­se ko­men­ta­rą, pa­si­me­ta, o vai­kų gė­di­ja­si klaus­ti… Ka­dan­gi pas mus vyks­ta mo­ky­mai, pa­skai­tos, mes švie­čiam žmo­nes, ban­dom pa­kreip­ti tei­sin­ga link­me, kad ne­ver­ta rea­guo­ti į ko­men­ta­rus ir ne­pra­dė­ti su­si­ra­ši­nė­ji­mų su neaiš­ku kuo. Nes daž­niau­siai ko­men­tuo­ja ko­men­ta­to­riai iš ano­ni­mi­nių an­ke­tų. Pir­miau­sia ir svar­biau­sia – įjung­ti kri­ti­nį mąs­ty­mą, nes ne vis­kas, kas ra­šo­ma, yra tie­sa“, – kal­bė­jo R. Vens­kū­nie­nė.

Bib­lio­te­ki­nin­kė su­tin­ka – esant ne­val­do­mam in­for­ma­ci­jos per­tek­liui, ge­riau­sia lais­vą lai­ką leis­ti ne prie iš­ma­nių­jų ek­ra­nų, o bend­rau­jant gy­vai. „Ypa­tin­gai sen­jo­rams Bir­žuo­se tiek veik­lų, tik spėk vi­sur da­ly­vau­ti. O ko­men­ta­rų iš­vis pa­tar­čiau ne­skai­ty­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

DI nuo­tr.

Lry­tas.lt nuo­tr.

BŽ nuotr.

Laikraštyje publikuota 2026-10-27
„Algoritmų spąstuose: Biržų krašto atsparumas dezinformacijai ir informaciniams burbulams“, suma 4000 Eur.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.