Skaičiau vieną istoriją apie moterį, kuri iš prieglaudos pasiėmė šunį. Tas šuo iš pradžių gulėjo ant galinės automobilio sėdynės, kol buvo vežamas į naujus namus. Tačiau vėliau netikėtai padėjo leteną ant vairuotojos peties ir priglaudė galvą prie jos skruosto. „Tada supratau, kad ne tik šuniui dovanojau naujus namus, bet ir pati tapau kitokia“, – atviravo moteris.
*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!
Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.
Pagalvojau, gal buvo, o labai tikiuosi, kad buvo, tokių atvejų, kai mūsų laikraštyje perskaitę „Vizgio“ globotinių liūdnas istorijas žmonės nusprendė juos priimti į savo namus. Buvo gera prisidėti prie to, kad šunys ir katės rastų naujus šeimininkus. Tačiau „Vizgio“ atstovai nusprendė nebeteikti informacijos, nes jiems nepatiko straipsnis apie jų klinikoje, nesulaukus veterinaro apžiūros, nugaišusį kačiuką. Vien dėl to buvo pareikšta, kad bendradarbiavimas stabdomas.
Man tai sunkiai suprantama. Ar tikrai ambicijos svarbesnės už galimybę surasti naujus, mylinčius namus benamiais tapusiems gyvūnams? Ar gyvenime viskas vyksta taip – kažkas nepatiko ir dėl to aukojami tų, kurie negali savęs apginti, likimai? Sumažinama galimybė šuniui ar katei gyventi kitokį, geresnį gyvenimą. Ir visa tai tik todėl, kad nepatiko tikra, gyvenimiška istorija.
Kokie mes, žmonės, kartais išdidūs… Regis, puikuotis galėjo Vladas Garastas, žinomas visame pasaulyje. Tačiau jo širdis iki paskutinės gyvenimo minutės buvo pilna gerumo ir paprastumo. Jis taip laukė Biržų sporto ir sveikatingumo komplekso atidarymo… Deja, gyvenimas nutrūko, tačiau prisiminimai apie jį išliks jį pažinojusių žmonių atmintyje. Ir vienas dažniausiai minimų V. Garasto bruožų – paprastumas.
Gyvenimas trumpas, tačiau arogancijos, pasipūtimo ir savo galių demonstravimo Biržuose netrūksta. Antai susitikime su gyventojais meras pristatinėjo savo veiklos ataskaitą. Vieno tokio susitikimo metu mero pavaduotojas Steponas pakeltu tonu, mosuodamas ranka prie žurnalistės veido, liejo savo pyktį ir net pasiūlė išeiti. Taigi, pone vicemere, tamsta tarnaujate žmogui. Turite tarnauti, o ne šaukti ir žeminti kitą žmogų. Tai ne bandelių pirkimas darbo metu. Tai elementari pagarba žmogui, kuris atlieka savo pareigą. O apsimesti, kad nieko nematai ir nieko negirdi, taip pat nėra pats garbingiausias pasirinkimas, ar ne, pone mere?
Tokiems, arogancijos pilniems ir kitus žeminti mėgstantiems valdininkams vertėtų dažniau užsukti į bažnyčią. Ir ne tik tada, kai atvyksta svarbūs svečiai, ne dėl nuotraukų ar viešųjų ryšių. Galbūt tada ir kalbos prieš rinkimus neatrodytų tokios dirbtinės. Juk kaip žmogui pasitikėti valdžia, kai jos atstovai viešumoje demonstruoja nepagarbą? Ar tikrai už tokią laisvos spaudos sampratą pasisakome? O gal vis dar pernelyg gerai prisimename senus laikus, kai valdžia manė galinti nurodinėti, ką galima rašyti ir ko negalima?
Tokiems valdžios atstovams verta priminti, kad gyvename ne ruskyne ir ne Baltarusijoje, kur laisvas žodis yra varžomas, o žiniasklaidai diktuojama, ką ji turi rašyti. Pažiūrėkite į Biržuose viešėjusį kardinolą Rolandą Makricką. Jo tarnystė žmogui spinduliuoja nuoširdumu ir gerumu. Jis moka prieiti prie žmogaus, paguosti, pasikalbėti, pasidžiaugti.
Todėl ir kyla klausimas – kodėl valdžia taip dažnai sugadina žmones? Verta dažniau prisiminti V. Garasto pavyzdį. Dideli darbai ir aukštos pareigos nieko nereiškia, jeigu žmogus praranda paprastumą. O būtent jo šiandien labiausiai ir trūksta.