Paprastumo pamoka

*Norite skaityti toliau? Pažiūrėkite trumpą reklamą ir visas straipsnis bus atrakintas. Tai padeda mums kurti naujienas jums nemokamai!

Panašu, kad naudojate reklamos blokavimo įskiepį (AdBlock). Prašome jį išjungti ir perkrauti puslapį, kad galėtumėte skaityti toliau.

Pa­gal­vo­jau, gal bu­vo, o la­bai ti­kiuo­si, kad bu­vo, to­kių at­ve­jų, kai mū­sų laik­raš­ty­je per­skai­tę „Viz­gio“ glo­bo­ti­nių liūd­nas is­to­ri­jas žmo­nės nu­spren­dė juos priim­ti į sa­vo na­mus. Bu­vo ge­ra pri­si­dė­ti prie to, kad šu­nys ir ka­tės ras­tų nau­jus šei­mi­nin­kus. Ta­čia...

Pa­gal­vo­jau, gal bu­vo, o la­bai ti­kiuo­si, kad bu­vo, to­kių at­ve­jų, kai mū­sų laik­raš­ty­je per­skai­tę „Viz­gio“ glo­bo­ti­nių liūd­nas is­to­ri­jas žmo­nės nu­spren­dė juos priim­ti į sa­vo na­mus. Bu­vo ge­ra pri­si­dė­ti prie to, kad šu­nys ir ka­tės ras­tų nau­jus šei­mi­nin­kus. Ta­čiau „Viz­gio“ at­sto­vai nu­spren­dė ne­be­teik­ti in­for­ma­ci­jos, nes jiems ne­pa­ti­ko straips­nis apie jų kli­ni­ko­je, ne­su­lau­kus ve­te­ri­na­ro ap­žiū­ros, nu­gai­šu­sį ka­čiu­ką. Vien dėl to bu­vo pa­reikš­ta, kad bend­ra­dar­bia­vi­mas stab­do­mas.

Man tai sun­kiai su­pran­ta­ma. Ar tik­rai am­bi­ci­jos svar­bes­nės už ga­li­my­bę su­ras­ti nau­jus, my­lin­čius na­mus be­na­miais ta­pu­siems gy­vū­nams? Ar gy­ve­ni­me vis­kas vyks­ta taip – kaž­kas ne­pa­ti­ko ir dėl to au­ko­ja­mi tų, ku­rie ne­ga­li sa­vęs ap­gin­ti, li­ki­mai? Su­ma­ži­na­ma ga­li­my­bė šu­niui ar ka­tei gy­ven­ti ki­to­kį, ge­res­nį gy­ve­ni­mą. Ir vi­sa tai tik to­dėl, kad ne­pa­ti­ko tik­ra, gy­ve­ni­miš­ka is­to­ri­ja.

Ko­kie mes, žmo­nės, kar­tais iš­di­dūs… Re­gis, pui­kuo­tis ga­lė­jo Vla­das Ga­ras­tas, ži­no­mas vi­sa­me pa­sau­ly­je. Ta­čiau jo šir­dis iki pa­sku­ti­nės gy­ve­ni­mo mi­nu­tės bu­vo pil­na ge­ru­mo ir pa­pras­tu­mo. Jis taip lau­kė Bir­žų spor­to ir svei­ka­tin­gu­mo komp­lek­so ati­da­ry­mo… De­ja, gy­ve­ni­mas nu­trū­ko, ta­čiau pri­si­mi­ni­mai apie jį iš­liks jį pa­ži­no­ju­sių žmo­nių at­min­ty­je. Ir vie­nas daž­niau­siai mi­ni­mų V. Ga­ras­to bruo­žų – pa­pras­tu­mas.

Gy­ve­ni­mas trum­pas, ta­čiau aro­gan­ci­jos, pa­si­pū­ti­mo ir sa­vo ga­lių de­monst­ra­vi­mo Bir­žuo­se ne­trūks­ta. An­tai su­si­ti­ki­me su gy­ven­to­jais me­ras pri­sta­ti­nė­jo sa­vo veik­los ata­skai­tą. Vie­no to­kio su­si­ti­ki­mo me­tu me­ro pa­va­duo­to­jas Ste­po­nas pa­kel­tu to­nu, mo­suo­da­mas ran­ka prie žur­na­lis­tės vei­do, lie­jo sa­vo pyk­tį ir net pa­siū­lė išei­ti. Tai­gi, po­ne vi­ce­me­re, tams­ta tar­nau­ja­te žmo­gui. Tu­ri­te tar­nau­ti, o ne šauk­ti ir že­min­ti ki­tą žmo­gų. Tai ne ban­de­lių pir­ki­mas dar­bo me­tu. Tai ele­men­ta­ri pa­gar­ba žmo­gui, ku­ris at­lie­ka sa­vo pa­rei­gą. O ap­si­mes­ti, kad nie­ko ne­ma­tai ir nie­ko ne­gir­di, taip pat nė­ra pa­ts gar­bin­giau­sias pa­si­rin­ki­mas, ar ne, po­ne me­re?

To­kiems, aro­gan­ci­jos pil­niems ir ki­tus že­min­ti mėgs­tan­tiems val­di­nin­kams ver­tė­tų daž­niau už­suk­ti į baž­ny­čią. Ir ne tik ta­da, kai at­vyks­ta svar­būs sve­čiai, ne dėl nuo­trau­kų ar vie­šų­jų ry­šių. Gal­būt ta­da ir kal­bos prieš rin­ki­mus neat­ro­dy­tų to­kios dirb­ti­nės. Juk kaip žmo­gui pa­si­ti­kė­ti val­džia, kai jos at­sto­vai vie­šu­mo­je de­monst­ruo­ja ne­pa­gar­bą? Ar tik­rai už to­kią lais­vos spau­dos sam­pra­tą pa­si­sa­ko­me? O gal vis dar per­ne­lyg ge­rai pri­si­me­na­me se­nus lai­kus, kai val­džia ma­nė ga­lin­ti nu­ro­di­nė­ti, ką ga­li­ma ra­šy­ti ir ko ne­ga­li­ma?

To­kiems val­džios at­sto­vams ver­ta pri­min­ti, kad gy­ve­na­me ne rus­ky­ne ir ne Bal­ta­ru­si­jo­je, kur lais­vas žo­dis yra var­žo­mas, o ži­niask­lai­dai dik­tuo­ja­ma, ką ji tu­ri ra­šy­ti. Pa­žiū­rė­ki­te į Bir­žuo­se vie­šė­ju­sį kar­di­no­lą Ro­lan­dą Mak­ric­ką. Jo tar­nys­tė žmo­gui spin­du­liuo­ja nuo­šir­du­mu ir ge­ru­mu. Jis mo­ka priei­ti prie žmo­gaus, pa­guos­ti, pa­si­kal­bė­ti, pa­si­džiaug­ti.

To­dėl ir ky­la klau­si­mas – ko­dėl val­džia taip daž­nai su­ga­di­na žmo­nes? Ver­ta daž­niau pri­si­min­ti V. Ga­ras­to pa­vyz­dį. Di­de­li dar­bai ir aukš­tos pa­rei­gos nie­ko ne­reiš­kia, jei­gu žmo­gus pra­ran­da pa­pras­tu­mą. O bū­tent jo šian­dien la­biau­siai ir trūks­ta.