Naujausios
Buvusi Architektūros ir urbanistikos skyriaus darbuotoja Biržų savivaldybėje Z. Pipirienė mielai dalinasi prisiminimais, kaip kilo mintis miestą papuošti rožėmis, nors tuo metu Lietuvoje tai buvo visiškai nauja ir netikėta idėja.
„Buvau kraštovaizdžio specialistė, atsakinga už leidimus želdiniams kirsti. O už nukirstus želdinius į gamtosauginį fondą ateidavo lėšos. Vienu metu buvo išduota daug leidimų, iškirsta kelios dešimtys pušų. Už jas gavome apie 30 tūkst. litų. Tas lėšas buvo galima naudoti tik medžių arba krūmų atsodinimui. Bet Biržuose ir taip buvo daug žaliųjų zonų – pagal jų skaičių tenkantį vienam gyventojui mes pirmavome visoje šalyje, taigi jas plėsti neatrodė tikslinga“, – pasakojo Z. Pipirienė.
„Man švystelėjo mintis: o juk rožė tai krūmas!” – prisiminė moteris. Ji tuoj pat pasitarė su kolegomis, pasikonsultavo su ministerija ir gavę idėjos įgyvendinimui žalią gatvę, visi kibo į darbą. Buvo labai smagu kurti rožynus, kadangi iki tol gėlynų mieste praktiškai nebuvo.
“Susiradome patikimą rožių augintoją Kaune, kuris jų daug turėjo, ir nuvykome. Nupirkome visas jo rožes! Įsigijome ne mažiau 3 tūkstančius rožių. Net nesirinkome jų pagal rūšis, ėmėme viską, nes mums reikėjo daug. Taip Biržuose atsirado įvairių spalvų ir rūšių rožės – parko, floribundinės, arbatinės. Paskui jas dėliojome pagal aukštį, derinome, kur kurios geriau tinka”, – sakė Z. Pipirienė.
Ji primena visiems biržiečiams gerai žinomą faktą, kad kadaise piliavietėje buvęs prancūziško išplanavimo parkas, kuriame augo stiebinės rožės. Deja, po rekonstrukcijos gėlynų parke iš vis nebeliko. Senųjų gėlių vaizdas šmėsteli tik jų grožį menančių ir nostalgiją po šiai dienai jaučiančių biržiečių atmintyje. Z. Pipirienė teigia, kad rožių sodinimas mieste buvo tarsi gestas įamžinti išnykusias piliavietės rožes, kad jos iš pilies pasklistų Biržuose, miesteliuose ir kaimuose, seniūnijų aikštėse. Taip rožės atkeliavo į Papilį, Vabalninką, Pabiržę ir kitur džiugindamos ir leisdamos akimirką stabtelti. O tai padaryti, kartais tiesiog būtina.
