Naujausios
KAS TA KOMUNIKACIJA?
Kas ji tokia, kad darbams trukdo, juos vertina, net iš postų aukštus ponus verčia? Tarptautinių žodžių žodyne rašoma, kad komunikacija – lotyniškas žodis communicatio – reiškia pranešimą. Komunikacija apima bendravimą, ryšių, susisiekimo, keitimosi patirtimi, mintimis, žiniomis, išgyvenimais, žinių perdavimą. Koks talpus žodis komunikacija! Todėl sakome, kad ne šnekėjo, o sakome, kad komunikavo? Negi sakysi: leptelėjo, nusišnekėjo, nutylėjo, kai reikėjo – burnos nepravėrė?.. Kiečiau viską suversti komunikacijai?
KAS TAMPO UŽ LIEŽUVIO?
Kitų kalbėjimus ir nusišnekėjimus visi gudrūs įvertinti. Mokame pagirti ar pasmerkti. Kai patys vėjų prikalbame, tada graužiamės. Klausiame: negi traukė mane kas už liežuvio?!
- Tikrai būna, kad galvojame vienaip, o pasakome kitaip. Ko gero, sunkiausia patiems su savimi susikalbėti, – pasakė bičiulis Stasys. Ir svarstė: – Sakoma, kad sąžinė, tai Dievo balsas širdyje. Todėl turėtume sakyti tik tiesą, nemeluoti, neišsisukinėti. Tačiau dažnai nepavyksta tokiems būti. Yra nuomonė, kad ant vieno žmogaus peties tupi angelas, o ant kito velnias. Jiedu pasikeisdami ne tik tampo žmogų už liežuvio, bet ir gyvenimą vairuoja. Vienas išveda į doros ir sąžinės kelią, o kitas užleidžia miglą ir šuntakiuose paklaidina.
Gal tikrai mumyse įsitaisęs ne tik angelas, bet ir kipšas. Todėl pasaulyje yra ne tik gėrio, bet ir labai daug blogio. Kaip pasukti reikalus į gerąją pusę? Sena pasaka: reikia pasaulį pradėti taisyti nuo savęs, o ne nuo kitų.
PROTAS MUS UŽSTOJA
Žvalgomės po kosmoso platybes, bet mūsų galvose vis dar sunkiau susigaudyti nei kosmose. Bandome išsiaiškinti, kaip mes mąstome. Jeigu pavyktų viską iš galvų ištraukti į dienos šviesą, aiškesnės taptų mūsų galvos. Gal paaiškėtų, kodėl nei iš šio, nei iš to galvoje atsiranda vienokios ar kitokios mintys? Dabar matome, kad mūsų protas dažnai krečia pokštus, kuriuos ne visada galime paaiškinti. Tada sakome, kad pritrūko sveiko proto. Kaip elgtis, kad mūsų protas mūsų pačių neapgaudinėtų?
- Kažkur skaičiau, kad esame susipainioję savo protuose, nes mums rūpi įtikti kitiems. Tad apie save sukuriame kone pasaką, jog esame labai vertingi ir mieli. Nors iš tikrųjų nesame tokie pūkuoti ir švelnūs. Taip ir sujaukiame savo protą, o po to stebimės, kad kalbėdami į lankas nuvažiavome, – svarstė Stasys.
Iš tikrųjų, gyvenime esame suvaržyti tam tikrų taisyklių. Ir jų turime laikytis, nors ne visos yra geros. Todėl ir būna, kad protas nebežino, kaip išspręsti vieną ar kitą dalyką. Nežino, kaip išbristi iš bėdos. Save kartais išbarame, kad pasielgėme, kaip nevykėliai. Tačiau protas puola prieštarauti. Ima ieškoti ir vardinti priežastis, kad taip atsitiko ne dėl mūsų kaltės. Ir dažniausiai randa atpirkimo ožį. Randa kam suversti kaltę. Nors žinai, kad taip nėra iš tikrųjų, bet smagu. Negi pyksiesi su savo protu?!
IŠ KLAIDŲ REIKIA MOKYTIS
Taip ir gyvename. Su savu protu nenorime pyktis, bet kartais susipykstame. Ir niekas kitas, o patys nukenčiame.
- Juk mums nuo mažumės kalama į galvas, kad reikia daryti taip, kaip nori kiti. Tada būsime mėgstami aplinkinių, pelnysime pagarbą. Tačiau taip užmirštame, ko patys iš tikrųjų norime ir prasideda galvoje velniava, – sutiko Stasys. Jo manymu, nepaisydami savo norų, galime prisišaukti net depresiją.
Psichologai pastebi, kad klaidingos istorijos, kurias sekame patys sau, supainioja mintis. Mėgindami pakelti savo vertę, pakliūname į melavimo sau spąstus.
- Vadinasi, melus reikia pripažinti ir ištaisyti, – pareiškė Stasys. Ir pridūrė: – Juk yra auksinė taisyklė, kad iš klaidų reikia mokytis, o ne jas pateisinti.
Pabandėme pasikalbėti apie tai, kas dedasi mūsų galvose. Tik kažin ar nuo to kalbėjimo bent per nago juodymą patobulėjome.
