Naujausios
ŽIEDŲ SPALVOS IR0 MORATORIUMAS
Geltonai žydi krokai, sedulos, šalpusniai… Kaip kam geltona spalva nepatinka... Kai kas akis suka nuo raudonų žiedų. Vieni prie širdies glaudžia, o kiti – skersakiuoja net į žibuokles. Būna tokių žmonių, kuriems net vaivorykštė užkliūna. Nepatinka, tegul žinosi. Dėl skonio nesiginčijama... Pasak vieno šmaikštaus eiliuotojo:
„Pavasaris atėjo.
Atėjo ir praeis.
Neklausk kokiais keliais.
Rūpinkis savo reikalais“.
Todėl mudu su bičiuliu Stasiu sutarėme kurį laiką neaptarinėti svetimų reikalų. Svarstėme net skelbti 30 dienų moratoriumą. Bet suabejojome, ar tiek dienų pavyktų nesižvalgyti ir neaptarinėti toliau mūsų nosių esančių dalykų.
- Geriau nepažadėti, jeigu nėra garantijos, kad ištesėsime. Juk pasaulyje tiek daug netikėtų įvykių, kad sunku dėl jų nepareikšti vienokios ar kitokios nuomonės, – paaiškino Stasys, kodėl atsisakėme moratoriumo. Ir tęsė: – Vienas iš sunkiausių dalykų – laikyti liežuvį už dantų.
Apskritai, ką nors sakant, juk neatsitversi geležine siena nuo supančio pasaulio. Kalbant apie jausmus, potyrius, sveikatą ar orus, atsiskleidžia mūsų požiūris į supantį pasaulį.
LAIMĖ IR KANČIA
Sakoma, kad visi trokšta laimės ir bijo kančios. Kai būname laimingi, sakome, jog gyvename, kaip sapne.
- Išeitų, kad laimė – tarsi sapnas, – pasakė Stasys. – Atsikeli iš lovos ir per miegą matyti vaizdiniai po kelių minučių iš galvos išdulka. Taip ir su laime. Tik buvo. Ir neliko. Šauk nešaukęs: sustok, akimirka žavinga! Daug aiškesni dėl ko nors kentėjimai.
Tačiau kentėjimais vadiname net mažiausias nesėkmes, kluptelėjimus. Gal mus patinka kentėti, jaustis nelaimingais? O gal geriau tokius dalykus vadinti tiesiog gyvenimo pokštais? Juk atsitikus pokštui, neklausiame, kodėl jis atsitiko. Jeigu pradėtume prie pokštų kabinėtis, jie nebebūtų pokštai. Iš tikrųjų matome ir jaučiame, kad gyvenimas nėra nuspėjamas. Tad iš jo bet kada ir bet kur galima sulaukti pokšto. Todėl nereikia kankintis ir į nereikšmingus dalykus žiūrėti pernelyg rimtai.
- O gal visi tie svarstymai apie gyvenimą yra tuščias laiko švaistymas? – klausė Stasys.
Gal. Tačiau nuo senų senovės žmonės ieškojo gyvenimo prasmės. Ir po tokių paieškų, juk nepuldavo į neviltį tos prasmės taip ir neradę. Tačiau gyvenimas, pravėdinus galvą įvairiomis mintimis, pasidarydavo tarsi lengvesnis. Juk sveika pamąstyti. Suvokti, kad esi kelyje, o ne akmeniu prie kelio.
GALVOJIMAI IR TIKĖJIMAI
Mūsų mintys yra susietos su tuo, ką žinome. Galvodami apie gyvenimo reiškinius bandome praplėsti to žinojimo ribas. Nors žinome, jog kuo daugiau sužinome, tuo su dar didesne nežinomybe susiduriame. Visata juk begalinė. Tačiau taip smagu žiūrėti į žvaigždes! Tik jos – nepasiekiamos. Ne mūsų nosiai jas nuo dangaus nuraškyti. Tačiau, nors tu ką, tikime, kad esame gimę po laiminga žvaigžde. Tad ne tik mąstome, bet ir tikime. Praktiškai mąstymas yra savų ir kitų žinių kartojimas. Taip darydami jaučiamės esantys sveiko proto. Stovintys tvirtai ant žemės. Tačiau yra tikėjimai, kurie mus verčia atitrūkti nuo žemės. Juk norime stebuklų. O be tikėjimo neįvyksta nė vienas stebuklas.
- Ateistai kliaujasi tik mąstymu, ir bando žinomais gamtos dėsniais suvokti gyvenimą. Sako: kaip yra, tai ir yra. Ir nieko neišgalvosi. O štai tikintieji nuo negandų randa prieglobstį tikėjime. Ir tai jiems padeda kasdienybėje, – svarstė Stasys.
Tačiau gyvenimas nebūtų pokštininkas, jeigu ko nors neiškrėstų. Juk mirtis sukrečia tiek ateistą, tiek tikintįjį. Kai kas nors iš artimųjų staiga miršta, ateistą gali aplankyti tikėjimas. O tikinčiojo tikėjimas tokios nelaimės akivaizdoje gali ir palūžti.
Visaip būna. Ir visaip bus. Mes žinome, kas buvo vakar. Matome, kas yra šiandien. Tačiau nežinome, kas mūsų laukia rytoj. Todėl nežinojimas – patrauklus ir gražus, nes paslaptingas.
POVILAS IR STASYS
Anądien prie senojo Biržų pašto sutikau bičiulį Povilą. Pašnekėjome apie orus, sveikatą ir kitus nelabai reikšmingus dalykus. Kitaip sakant: apie šį bei tą. Mums bekalbant priėjo mudviejų pažįstama Dalia. Pasisveikino ir žiūrėdama į Povilą manęs paklausė:
- Ar čia Stasys?
Atsakiau, kad čia ne Stasys, o Povilas.
- Žinau, kad jis Povilas, bet pagalvojau: gal jis ir Stasys?! – atsakė Dalia.
Įdomūs dalykai. Jau ne vienas žmogus manęs klausė, kas yra mano bičiulis Stasys, su kuriuo šį bei tą aptarinėjame „Biržietyje“. Tačiau aš negaliu pasakyti, nes Stasys nenori, kad aš pasakyčiau. Buvo spėjimų, kad tai mano brolis Stasys. Turiu aš brolį tokiu vardu. Tačiau tai ne jis. Jeigu būtų jis, tai ir rašyčiau, kad kalbėjausi su broliu, o ne su bičiuliu. Tiek aiškumo. Apgailestauju, kad nepatenkinau kai kurių žingeidžių žmonių smalsumo. Tačiau paslaptys, kaip ir mudviejų su bičiuliu aptartas nežinojimas, turi savito grožio.
