Pa­pi­lio pa­veiks­lė­liai

Se­niū­ni­jos dar­bai

Anks­ty­vas ry­tas. Prie se­niū­ni­jos jau bū­riuo­ja­si dar­bi­nin­kai. Se­niū­ni­jos spe­cia­lis­tas Ju­lius Gau­čys vi­siems nu­ma­tęs veik­los. Ke­le­tas žmo­nių pa­trau­kia šva­rin­ti mies­te­lio gat­vių, erd­vių.

Ne­ga­li neatk­reip­ti dė­me­sio: ūki­nis se­niū­ni­jos pa­sta­tas su nau­ju sto­gu. Ke­lias­de­šim­ties me­tų sto­gas bu­vo ne­keis­tas, sky­lė­tas. Po tuo sto­gu – vi­sas se­niū­ni­jos in­ven­to­rius: kas­tu­vai, šluotos… Nau­jo sto­go pra­šo­si ir ad­mi­nist­ra­ci­nis pa­sta­tas.

Mies­te­lio tur­ge­ly­je vė­jas ke­de­na jau pa­va­sa­rio, va­sa­ros se­zo­no dra­bu­žius. Vie­nas ki­tas pir­kė­jas stab­te­li. Ir tas tin­ka, ir anas… Sun­ku iš­si­rink­ti.

Kai su­šils orai, tur­ge­ly­je at­si­ras dar įvai­res­nių pre­kių: so­di­nu­kų, dar­žo­vių dai­gų, gė­lių.

Ke­liai

Ši­tas ke­lias bė­ga link Sli­žių, kol kryp­te­li šo­nan, į Skre­biš­kius. Ke­lias grei­de­riuo­tas. Per miš­ke­lį – ša­li­ke­lės švie­sios, be jo­kių brūz­gy­nų, krū­mų.

Se­niū­nas Re­nas Čy­gas pa­sa­ko­ja: pa­si­tei­si­no ša­kų smul­kin­tu­vas. Smul­kin­tu­vas ša­kas su­smul­ki­na, o pju­ve­nos pa­sklei­džia­mos ir pa­lie­ka­mos ša­li­ke­lė­je. Kom­pos­tui.

Ki­tas ke­lias iš Pa­pi­lio iš­ve­da į Kup­re­liš­kį. Ir­gi grei­de­riuo­tas, žvy­ruo­tas. Iš vie­nos ir ki­tos pu­sės ke­lią su­pa ūki­nin­kų lau­kai. Vie­no­je ke­lio pu­sė­je ūki­nin­kas sa­vo lau­kus sua­ręs iki pat va­žiuo­ja­mo­sios ke­lio da­lies. Jo­kios ap­sau­gi­nės ke­lio zo­nos, jo­kio grio­ve­lio. Kau­pia­si van­duo, telk­šo ba­los. Grei­de­riuok ne­grei­de­ria­vęs, žvy­ruok ne­žvy­ra­vęs, irs­ta ke­lias.

Beb­rai ir gul­bės

Pa­pi­lys – tven­ki­nių kraš­tas. Vie­ni – su­tvar­ky­to­mis pa­kran­tė­mis. Kaip veid­ro­džiai. Juo­se at­si­spin­di dan­gus ir me­džiai. Tik vie­na pro­ble­ma: me­džių ma­žė­ja. Juos ker­ta be­brai. Prieš ke­le­rius me­tus be­brus pa­vy­ko iš­gui­ti, bet trum­pam. Jiems ka­ras jau pa­skelb­tas. Beb­rus me­džios pro­fe­sio­na­las me­džio­to­jas iš Šir­vė­nos se­niū­ni­jos. Me­džiok­lės se­zo­nas la­bai trum­pas. Iki ba­lan­džio pen­kio­lik­tos die­nos. O ki­tas tven­ki­nys už­gul­tas gul­bių. Jos ap­si­sto­jo čia prieš mė­ne­sį. Puoš­me­na. Gul­bės bal­tos, plū­du­riuo­ja lyg van­dens le­li­jos…

Gė­lės

Go­je­liuo­se ži­buok­lių, plu­kių ne­ma­ty­ti. Tik žal­čia­lun­kiai ke­rin­čiai kvie­čia. Jų žie­de­liai ro­ži­niai. Au­ga­lo sul­tys – nuo­din­gos ir pa­vo­jin­gos.

Mies­te­lio dar­že­liuo­se bun­da anks­ty­vo­sios gė­lės. Bend­ruo­me­nės na­mų lan­guo­se – tul­pių puokš­tės. Bent jau pa­grin­di­nės Pa­pi­lio gat­vės so­dy­bų sim­bo­lis – blin­dė, skie­py­tas kark­las. Jų ša­ke­lės svy­ran­čios, ap­li­pu­sios švel­niais bal­tais ka­čiu­kais. Taip ir no­ri­si glos­ty­ti.

Sta­sas ieš­ko Die­vo

Vie­no na­mu­ko, pa­bė­gu­sio šiek tiek to­lė­liau nuo gat­vės, fa­sa­das – spal­vin­gas, iš­skir­ti­nis. Ja­me – va­sa­ros spal­vos. Mįs­lin­ga mis­ti­ka. Na­me­lio šei­mi­nin­kas – dai­li­nin­kas Stas Mi­kuls­kij iš Sankt Pe­ter­bur­go. Ap­si­reiš­kė jis Pa­pi­ly­je prieš ke­le­rius me­tus. Sta­sas kaip ir anie bal­ta­ru­siai, pir­ki­nė­jo sau se­niū­ni­jos kai­muo­se bu­tus dėl vi­zų. To­kių se­niū­ni­jos nau­ja­ku­rių ra­si Paš­ku­čiuo­se, Kvet­kuo­se, Skre­biš­kiuo­se. Jų na­mai be lan­gų, be du­rų. Ir be sa­vo nau­ja­ku­rių. O Sta­sas at­vyks­ta. Vaikš­ti­nė­ja po mies­te­lį, da­li­na mo­te­rims komp­li­men­tus. Pra­mo­kęs lie­tu­viš­kai: “la­ba diena”, “ačiū”, “pra­šau”…

Pir­mais me­tais ieš­ko­da­mas ši­lu­mos sa­vo tro­be­lė­je vie­ni­šius po sa­vo lo­va pri­si­tai­sy­da­vo elekt­ros lem­pu­tę, o pa­ts at­si­gu­lęs į lo­vą už­si­klo­da­vo ant vir­šaus ke­lis ple­dus. Įjung­tos švie­čian­čios lem­pu­tės ši­lu­ma iš pa­lo­vio šil­dy­da­vo Sta­są. Vie­ti­niai už­sie­nie­tį pa­pro­ti­no, kad rei­kia nu­si­pirk­ti bri­ke­tų. Tai bent at­ra­di­mas, džiau­gia­si dai­li­nin­kas Sta­sas. Jo na­me­lio ka­mi­nė­lis da­bar rūks­ta. Šie­met at­vy­kęs trum­pam Sta­sas die­nų tuš­čiai ne­lei­do. Iš­pie­šė na­me­lio fa­sa­dą. Nors į na­me­lį pro pa­ma­tus len­da žo­ly­nai, bet jis pra­dė­jo gro­žį kur­ti iš gat­vės pu­sės, iš išo­rės. Te­gul vi­si pa­ste­bi, koks jis po­zi­ty­vus ir kū­ry­bin­gas. O į Sta­so na­me­lio vi­dų nė­ra ko pro lan­gus spok­so­ti. Vie­to­je lan­gi­nių – tik­rų tik­riau­sios lie­tu­viš­kos vals­tie­čio akė­čios.

Jei­gu ką – Stas Mi­kuls­kij tu­ri sa­vo “Feisbuką”. Apie Sta­są ten kal­ba jo pa­veiks­lai, res­tau­ruo­tų dir­bi­nių nuo­trau­kos. Ten, “rusyne”, Sta­sas pa­sa­ko­jęs, jis pa­sta­tęs ir au­ten­tiš­ką kop­ly­tė­lę.

Sta­sas ti­ki­na: jis ieš­kąs Die­vo. Į Pa­pi­lį grįš va­sa­rą.