Apie vi­ru­sus, bai­mes ir ki­tas mū­sų gal­vas vei­kian­čias ne­lai­mes

Veiks­mai ir pa­ni­ka

Pa­sau­lis ne juo­kais pa­šiur­pęs nuo ko­ro­na­vi­ru­so. Gal ne be rei­ka­lo. O gal, kaip sa­ko liau­dis: vel­nias nė­ra toks bai­sus? Vel­nią maž­daug tu­ri­me min­ty­se nu­si­pie­šę. Bū­na, kad žmo­nės, už­pul­ti bal­to­sios karš­ti­nės, vel­nius ma­to ir su jais šne­ka­si. O štai ko­ro­na­vi­ru­sas – pa­slap­tin­gas. Toks bio­lo­gi­nis mik­roor­ga­niz­mas, ne­su­da­ran­tis ląs­te­les, ne­tu­rin­tis me­džia­gų apy­kai­tos, bet yra gy­vas. Ir gy­ven­ti no­ri. To­dėl ieš­ko šei­mi­nin­ko. Pas­ta­ra­sis, co­vid–19 vi­ru­sas, siau­čian­tis po pa­sau­lį da­bar at­ro­do, kaip ko­kia pik­to­ji dva­sia. Anks­tes­niais me­tais žmo­ni­ja jau bu­vo už­pul­ta ko­ro­na­vi­ru­sų. At­si­lai­kė­me. Da­bar mums bai­mių ke­lia, mir­ti­mi gra­si­na tas – co­vid–19. Nuo jo kol kas nė­ra nei skie­pų, nei vais­tų. Kai nė­ra gink­lų, to­dėl ir bai­su?

Vi­ru­sų po­vei­kis

Rim­ti pa­sau­lio žmo­nės tvir­ti­na, jog nau­ja­sis ko­ro­na­vi­ru­sas ken­kia ne tik žmo­nių svei­ka­tai, bet ir pa­sau­lio eko­no­mi­kai. Mat dėl ka­ran­ti­nų ir bai­mių trū­ki­nė­ja glo­ba­li­za­ci­jos me­tais su­kur­ti eko­no­mi­niai ry­šiai. Vals­ty­bės me­ta di­džiu­les pa­stan­gas vi­ru­sui su­nai­kin­ti. Di­džio­sios vals­ty­bės tam ski­ria mi­li­jar­dus eu­rų. Nors po­li­ti­kai pra­šo žmo­nių ne­pa­ni­kuo­ti, bet žmo­nės, ma­ty­da­mi pa­sau­lio val­džių iš­gąs­tin­gus veiks­mus, puo­la pirk­ti kruo­pų, tua­le­ti­nio po­pie­riaus ir nuo vi­ru­so ne­pa­sau­gan­čių me­di­ci­ni­nių kau­kių. Vals­ty­bių cent­ri­niai ban­kai su­ma­ži­no ba­zi­nes pa­lū­ka­nų nor­mas. Siū­lo rin­kai dau­giau pi­ni­gų, kad pa­gy­dy­tų pra­de­dan­čią ne­ga­luo­ti rin­ką. Pi­ges­niais pi­ni­gais at­si­ran­da dau­giau ga­li­my­bių pa­si­sko­lin­ti ir kur­ti vers­lą. Ta­čiau su pi­ni­gais rei­kia mo­kė­ti elg­tis, to­dėl pa­ta­ria­ma ne­pul­ti im­ti siū­lo­mų pa­sko­lų. Ypač ta­da, kai ap­link daug pa­ni­kuo­jan­čių­jų. Ga­li ne iš­loš­ti, o pra­loš­ti. Ta­čiau bū­na, jog ri­zi­kuo­jan­tie­ji ge­ria bran­gų neal­ko­ho­li­nį šam­pa­ną, o at­sar­gie­ji – ir­gi be laips­nių – pi­gų alų.

Nie­žu­lys ir nau­jie­nos

Vie­nam žmo­gui daž­nai niež­tė­da­vo no­sį. Pa­ka­sy­da­vo, ir praei­da­vo. Pa­sak liau­dies iš­min­ties, jei­gu niež­ti no­sį – ge­rą nau­jie­ną su­ži­no­si. To­dėl žmo­gus dėl nie­žu­lio per daug ne­suk­da­vo gal­vos. Ta­čiau šio­mis die­nos rei­ka­lai pa­si­kei­tė. Vos žmo­gus no­ri pa­si­ka­sy­ti no­sį, iš­girs­ta min­ty­se Ve­ry­gos bal­są, jog ne­ga­li­ma ne­šva­rios ran­ko­mis leis­ti vei­do. To­dėl žmo­gus bė­ga plau­tis su mui­lu ran­kų. Kol nu­si­plau­na ran­kas, praei­na nie­žu­lys. Ne­gi to­dėl pa­ste­bi­mai pa­sau­ly­je su­ma­žė­ja ge­rų nau­jie­nų? Gal. Juk ne­plau­to­mis ran­ko­mis lies­ti no­sies, bur­nos, akių ne­pa­ta­ria ne tik mū­sų mi­nist­ras Ve­ry­ga, bet Jung­ti­nės Ka­ra­lys­tės prem­je­ras Džon­so­nas, JAV pre­zi­den­tas Tram­pas, Vo­kie­ti­jos kanc­le­rė Mer­kel ir ki­ti šio pa­sau­lio val­do­vai.

Skir­tin­gos kny­gos

Pra­ne­ša­ma, kad pa­sau­ly­je plin­tant ko­ro­na­vi­ru­sui, stai­ga po­pu­lia­rus ta­po Al­be­ro Ka­miu ro­ma­nas „Ma­ras“, iš­leis­tas 1947 me­tais. Kny­go­je au­to­rius su iš­mo­ne ir fan­ta­zi­ja pa­tei­kė vie­no Al­žy­ro mies­to Ora­no kro­ni­ką. Pap­ras­tas mies­tas, pa­pras­ti žmo­nės, net į mies­tą įsi­su­kęs ma­ras dvel­kia kas­die­niš­ka Die­vo rykš­te. Ro­ma­no he­ro­jus dak­ta­ras Ber­na­ras Ri­jė pir­mas pa­ste­bi li­gos ženk­lus ir ska­ti­na mies­to val­džią kuo sku­biau im­tis prie­mo­nių. Kol Ri­jė fik­suo­ja įvy­kius mies­te, val­džia del­sia. Il­gai­niui mies­tui pa­skel­bia­mas ka­ran­ti­nas. Ne­ga­li­ma nei iš jo iš­vyk­ti, nei į jį at­vyk­ti. Ma­ras įsi­ga­li ir mir­ties aki­vaiz­do­je iš­ban­do žmo­nių vie­ny­bę, ti­kė­ji­mą ir bū­ties pra­smin­gu­mą. Li­te­ra­tū­ros ži­no­vai aiš­ki­no, jog ro­ma­ne ap­ra­šy­tas ma­ras ga­li bū­ti ne tik li­ga. Ma­ras ga­li bū­ti ir neį­var­dy­tos epi­de­mi­jos, ka­ro, blo­ka­dos, gam­tos sti­chi­jos, po­li­ti­nės dik­ta­tū­ros įsi­ga­lė­ji­mo sim­bo­lis. Toks sim­bo­lis, ku­ris pa­lie­čia ne vie­ną as­me­nį, šei­mą, o nu­siau­bia iš­ti­sus kvar­ta­lus, vi­są mies­tą...

O štai po te­ro­riz­mo iš­puo­lių 2015 me­tų lapk­ri­tį Pa­ry­žiu­je per­ka­miau­sia kny­ga bu­vo ta­pu­si Er­nes­to He­ming­vė­jaus at­si­mi­ni­mų kny­ga „Šven­tė, ku­ri vi­sa­da su ta­vi­mi“. Šio­je kny­go­je, iš­leis­to­je 1964 me­tais, jau po ra­šy­to­jo mir­ties, ra­šo­ma apie žmo­nes, šven­čian­čius Pa­ry­žiu­je ne­si­bai­gian­čio gy­ve­ni­mo ir mei­lės šven­tę.

Vis­kas – gal­vo­se?

Ką tik skai­tė­me apie gy­ve­ni­mo džiaugs­mą, o da­bar jau puo­lė­me skai­ty­ti apie mis­ti­nį ma­rą. Ne­gi per ke­le­rius me­tus mes taip pa­si­kei­tė­me? Taip smar­kiai pa­si­kei­tė mū­sų pa­si­rin­ki­mai?

Ar vie­naip, ar ki­taip, bet šian­dien sun­ku iš­lik­ti ra­miems. Bi­jo­me: ir vi­ru­sų, ir kri­zių. Ta­čiau juk vi­sos kri­zės ir bai­mės pra­si­de­da mū­sų gal­vo­se. Ne tik pra­si­de­da. Gal­vo­se ir bai­gia­si. Išei­tų, jog la­biau­siai sa­vęs ir rei­kia bi­jo­ti?