Nuo fizinio skausmo gydo ir gera nuotaika

Nuo fizinio skausmo gydo ir gera nuotaika

Nuo fi­zi­nio skaus­mo gy­do ir ge­ra nuo­tai­ka

Jei­gu kan­ki­na pa­di­dė­jęs skran­džio rūgš­tin­gu­mas, ga­li skau­dė­ti ir stu­bu­ras. Jei­gu skau­da pe­tį, skaus­mą ga­lė­jo su­kel­ti rau­me­nų įtam­pa dėl nuo­la­ti­nio emo­ci­nio stre­so.

Šiau­lių ma­nua­li­nės me­di­ci­nos kli­ni­kos ki­ne­zi­te­ra­peu­tė Lo­re­ta Ba­čens­kai­tė sa­ko, jog žmo­gaus or­ga­niz­mas yra emo­ci­jų, kū­no ir bio­che­mi­jos vi­su­ma. Jei­gu bent vie­nas kom­po­nen­tas griū­va, griū­va ir žmo­gaus svei­ka­ta.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Pa­tir­ta trau­ma pa­rin­ko pro­fe­si­ją

Dvi­de­šimt ket­ve­rių me­tų L. Ba­čens­kai­tė per dar­bo die­ną sveik­ti pa­de­da vi­du­ti­niš­kai aš­tuo­niems žmo­nėms.

Me­di­kė va­do­vau­ja­si kli­ni­kos šū­kiu: „Mes gy­do­me prie­žas­tį!“.

Po ki­ne­zi­te­ra­pi­jos stu­di­jų Šiau­lių vals­ty­bi­nė­je ko­le­gi­jo­je kli­ni­ko­je dir­ba tre­jus me­tus. 

L. Ba­čens­kai­tė yra ir Šiau­lių vals­ty­bi­nės ko­le­gi­jos Rea­bi­li­ta­ci­jos ka­ted­ros dės­ty­to­ja.

Dar ji yra Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to ma­gist­ran­tė, šie­met ma­gist­ro stu­di­jos bus baig­tos.

Lo­re­tą į ki­ne­zi­te­ra­pi­ją at­ve­dė pa­tir­ta trau­ma – try­li­kos me­tų iš­si­na­ri­no al­kū­nę. Te­ko vi­sus me­tus lan­ky­ti rea­bi­li­ta­ci­jos kur­są.

„Ma­čiau ki­ne­zi­te­ra­pi­ją vi­sus me­tus: kaip sveiks­ta ki­ti li­go­niai, kaip at­si­sta­to ma­no ran­ka. Pa­ma­čiau daug dau­giau, nei tik ma­sa­žai. Ki­ne­zi­te­ra­peu­tas tu­ri bū­ti ir ge­ras psi­cho­lo­gas, tu­ri mo­kė­ti iš­klau­sy­ti žmo­gų“, – sa­ko ki­ne­zi­te­ra­peu­tė.

Vien­ti­sas or­ga­niz­mas

Me­di­kė pa­si­rin­ko ma­nua­li­nę me­di­ci­ną, nes ši me­di­ci­nos sri­tis ma­to ne tik skau­da­mą vie­tą, bet ieš­ko prie­žas­čių, kas skaus­mą ga­lė­jo su­kel­ti.

„Jei­gu pa­cien­tui skau­da al­kū­nė, daž­nai pro­ble­ma bū­na ne al­kū­nė­je, o, pa­vyz­džiui, kak­le. Kai ran­ko­mis tik­ri­nu kak­lą, pa­cien­tai daž­nai nu­stem­ba, juk jam skau­da ne kak­lą. Ten­ka paaiš­kin­ti, kad yra pa­ki­ti­mų kak­li­nė­je stu­bu­ro da­ly­je, ku­rie ir yra al­kū­nės skaus­mo prie­žas­tis“, – pa­sa­ko­jo ma­nua­li­nės me­di­ci­nos spe­cia­lis­tė.

Net ir dėl lė­ti­nių virš­ki­na­mo­jo trak­to pro­ble­mų, pa­vyz­džiui, pa­di­dė­ju­sio rūgš­tin­gu­mo, žmo­gui ga­li skau­dė­ti stu­bu­rą. Ki­ne­zi­te­ra­peu­tė sa­kė, jog pa­di­dė­jus skran­džio rūgš­tin­gu­mui (ku­ris ga­li pa­di­dė­ti ir dėl nuo­la­ti­nės emo­ci­nės įtam­pos) iš­si­ski­ria dau­giau skran­džio sul­čių, ku­rios pra­de­da griauž­ti skran­džio sie­ne­les. Ken­čiant skran­džio skaus­mą su­ma­žė­ja žmo­gaus ju­de­sių amp­li­tu­dė ir fi­zi­nis ak­ty­vu­mas, bū­nant to­kio­je pa­dė­ty­je il­giau yra per­tem­pia­mi nu­ga­ros rau­me­nys, to­dėl ir at­si­ran­da nu­ga­ros skaus­mas.

Pa­cien­tams daž­nai ten­ka paaiš­kin­ti, jog žmo­gaus or­ga­niz­mas yra tar­pu­sa­vy­je su­si­ju­si emo­ci­jų (nuo­tai­kos, stre­sas), kau­lų, raiš­čių ir rau­me­nų struk­tū­ra bei bio­che­mi­ja (hor­mo­nai, var­to­ja­mas mais­tas).

Fi­zi­nio skaus­mo prie­žas­tis – stre­sas

„La­bai svar­bios mū­sų gy­ve­ni­me yra emo­ci­jos. Jei­gu žmo­gus daž­nai pa­ti­ria stre­są, ku­ris ska­ti­na ad­re­na­li­no iš­sky­ri­mą, kū­nas nuo­la­tos yra įtam­pos bū­se­nos. Ad­re­na­li­no liau­kos „iš­var­gi­na­mos“, jos nuo­lat tu­ri bū­ti pa­si­ruo­šu­sios žmo­gaus ko­vai su grės­me, ku­rios nė­ra! Daž­niau­siai žmo­gaus bai­mės yra tik pa­čių su­si­kur­ta bū­se­na“, – pa­sa­ko­jo L. Ba­čens­kai­tė.

Įtam­pos bū­se­nos įsi­tem­pia rau­me­nys, žmo­gus daž­niau­siai bū­na pa­lin­kęs į prie­kį, pe­čiai dirb­ti­nai pa­kel­ti. Dėl nuo­lat įtemp­tų nuo stre­so rau­me­nų at­si­ran­da są­na­rių, rau­me­nų, net vi­daus or­ga­nų skaus­mai.

Ki­ne­zi­te­ra­peu­tė pa­tei­kia pa­vyz­dį: dėl stre­so žmo­gus pa­pras­tai pa­links­ta į prie­kį, ka­dan­gi pra­de­da do­mi­nuo­ti kū­ną len­kian­čių rau­me­nų to­nu­sas, to­kio­je po­zo­je yra už­spau­džia­mi vi­daus or­ga­nai, jie ne­ga­li tin­ka­mai funk­cio­nuo­ti. Pa­vyz­džiui, krū­ti­nės ląs­ta pa­si­da­ro ne­be to­kia mo­bi­li kaip ankš­čiau, vie­ni rau­me­nys „tin­gi­niau­ja": ki­ti „aria: su­si­da­ręs dis­ba­lan­sas su­ke­lia nu­ga­ros skaus­mus.

Vai­kams fi­zi­nius skaus­mus su­ke­lia net tė­vų bar­niai

L. Ba­čens­kai­tė sa­ko, jog pa­cien­tai su skau­da­ma nu­ga­ra, ran­ko­mis ar ko­jo­mis, tik­rai ne vien se­ny­vi žmo­nės. Ne­ma­žai vai­kų, jau­ni­mo. Jų li­gų prie­žas­tis ne tik ne­tai­syk­lin­gas, nuo­la­ti­nis sė­dė­ji­mas prie kom­piu­te­rio, ne­jud­rus gy­ve­ni­mo bū­das, pra­sta mi­ty­ba.

Vai­kai, jau­nuo­liai pa­ti­ria di­džiu­lį nuo­la­ti­nį stre­są – iš­gy­ve­na dėl mo­kyk­los, pa­žy­mių.

„Dar vie­na vai­kų fi­zi­nio skaus­mo rū­šis yra su­kel­ta tė­vų san­ty­kių šei­mo­je, nuo­la­ti­nių tė­vų bar­nių. Tė­vų su­kel­tos emo­ci­jos vai­kams su­ke­lia įvai­rius nu­ga­ros, ran­kų, pe­čių, kak­lo ir ki­tus skaus­mus. Moks­li­nin­kai yra įro­dę, kad vai­kų iki sep­ty­ne­rių me­tų li­gos at­spin­di tė­vų san­ty­kius šei­mo­je, tė­vų ku­ria­mą na­muo­se mik­rok­li­ma­tą“, – pa­brė­žė ki­ne­zi­te­ra­peu­tė.

Jau­nie­ji pa­cien­tai be­gu­lint ant ma­sa­ži­nės lo­vos pa­pras­tai užuo­mi­no­mis pa­si­sa­ko ki­ne­zi­te­ra­peu­tui apie at­si­ra­du­sią įtam­pą bū­tent dėl tė­vų san­ty­kių.

Ma­nua­li­nė te­ra­pi­ja re­mia­si ir Ry­tų me­di­ci­na

Ma­nua­li­nė te­ra­pi­ja re­mia­si iš da­lies ir Ry­tų me­di­ci­na.

Dau­gu­ma ki­ne­zi­te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tų, jei­gu pa­cien­tui skau­da ke­lį, jį ir ma­sa­žuo­ja. Ma­nua­li­nės te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tai ieš­ko skaus­mo prie­žas­čių ir ša­li­na jas.

„Man la­bai pa­tin­ka po­sa­kis – žiū­rėk lo­ka­liai, o ma­tyk glo­ba­liai. Šis prin­ci­pas la­bai tin­ka ki­ne­zi­te­ra­pi­jai. Jei­gu žmo­gui skau­da ke­lį, bū­ti­nai rei­kia pa­tik­rin­ti klu­bą, pė­dą, nes ke­lias ga­li bū­ti tik ta vie­ta, per ku­rią išė­jo skaus­mas. Ke­lias pri­siė­mė ki­tų „ne­dir­ban­čių“ kū­no vie­tų – klu­bo, pė­dos rau­me­nų dar­bą ir at­si­ra­do bū­tent ke­lio skaus­mas“, – sa­kė ma­nua­li­nės te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tė.

Ji iš pa­tir­ties ži­no, kad to­kiu at­ve­ju gy­dant vien ke­lį, pa­ge­rė­ji­mo ar­ba vi­sai ne­bus, ar­ba jis bus trum­pa­lai­kis.

Diag­no­zę iš­duo­da lai­ky­se­na

L. Ba­čens­kai­tė pa­gal vos pa­si­ro­džiu­sio pa­cien­to lai­ky­se­ną jau pa­de­da įtar­ti li­gos ar su­tri­ki­mo prie­žas­tis.

„Apie pa­cien­tą daug ga­li pa­sa­ky­ti tai, kaip jis sto­vi, kaip jis ei­na, kaip ga­li nu­si­reng­ti, ko­kia jo vei­do iš­raiš­ka“, – pa­sa­ko­jo spe­cia­lis­tė.

Ji pa­cien­to kū­ne ieš­ko įtam­pos ži­di­nių, ku­riuos at­pa­lai­da­vus, rau­me­nys ir kau­lai ga­lė­tų tin­ka­mai dirb­ti ir tar­nau­ti žmo­gui, kad or­ga­niz­mas ga­lė­tų tin­ka­mai funk­cio­nuo­ti be skaus­mo.

Ma­nua­li­nės te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tas pa­gal pe­čių pa­dė­tį ma­to, ar žmo­gus il­gai ir ne­tai­syk­lin­gai sė­di. Il­gai sė­dint prie kom­piu­te­rio, rau­me­nys su­trau­kia pe­čius į prie­kį. Rau­me­nims il­gai bū­nant su­si­trau­kus vie­no­je pa­dė­ty­je, to­kia bū­se­na pa­si­da­ro įpras­ta ir žmo­gui no­rint iš­tie­sin­ti pe­čius at­si­ran­da skaus­mas.

Pe­čius į prie­kį trau­kia ma­ža­sis ir di­dy­sis krū­ti­nės rau­me­nys, ma­nua­li­nės te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tas su­ran­da, ku­rio­je rau­mens vie­to­je yra spaz­mas ir jį ma­sa­žuo­jant, tem­pi­mo pra­ti­mais, minkš­tų­jų au­di­nių mo­bi­li­za­ci­ja pa­de­da at­pa­lai­duo­ti.

Il­gai sė­din­tys prie kom­piu­te­rio daž­nai tu­ri kak­lo pro­ble­mų, jis pa­links­ta į prie­kį. Kom­piu­te­ri­nin­kų bė­da – rie­šo skaus­mai, bet jie taip pat ga­li at­si­ras­ti dėl to, kad kak­las ir pe­čiai pa­lin­kę į prie­kį.

Me­to­di­kų vi­su­ma

L. Ba­čens­kai­tė pa­cien­tams tai­ko me­to­di­kų vi­su­mą: ma­sa­žą, minkš­tų­jų au­di­nių mo­bi­li­za­ci­ją (spau­džia­mi skaus­min­gi taš­kai), tai­ko­ma ener­ge­ti­nė tech­ni­ka.

Svei­kas žmo­gaus rau­muo tu­ri bū­ti elas­tin­gas, jis tu­ri ge­bė­ti ir su­si­trauk­ti, ir at­si­pa­lai­duo­ti, ir išil­gė­ti, kai to rei­kia.

Žmo­gaus rau­me­nys lin­kę su­si­trauk­ti ir nu­si­lpti ta­da, kai jis il­gai bū­na vie­no­je pa­dė­ty­je. Stai­ga pa­kei­tus veik­lą, rau­muo pa­tem­pia­mas ir at­si­ran­da skaus­mas.

Pa­vyz­džiui, tarp stu­bu­rą lai­kan­čių rau­me­nų tu­ri bū­ti ba­lan­sas, ta­čiau ne­re­tai vie­ni rau­me­nys bū­na per daug įtemp­ti, o ki­ti vi­sai ne­dir­ba. Ga­liau­siai dėl to stu­bu­ras pa­kei­čia sa­vo pa­dė­tį ir žmo­gų pra­de­da kan­kin­ti stip­rus skaus­mas.

Už­ve­da ant ke­lio

Pa­sak L. Ba­čens­kai­tės, ki­ne­zi­te­ra­peu­tas tik už­ve­da žmo­gų ant ke­lio.

„Pa­ša­li­nus skaus­mą ir pa­ro­džius žmo­gui, ką ga­li­ma, o ko ne­ga­li­ma da­ry­ti, ko­kius pra­ti­mus ver­tė­tų at­lik­ti, ko­kių pa­dė­čių veng­ti, kaip re­gu­liuo­ti sa­vo gy­ve­ni­mo rit­mą, žmo­gus pui­kiau­siai ga­li gy­ven­ti be skaus­mo ir leis­ti pa­laips­niui gy­ti or­ga­niz­mui. Ta­čiau tai il­ga­lai­kis pro­ce­sas“, – aiš­ki­no L. Ba­čens­kai­tė.

Ki­ne­zi­te­ra­peu­tas at­pa­lai­duo­ja rau­me­nis, kad pa­cien­tas tin­ka­mai ga­lė­tų at­lik­ti pra­ti­mus, nes at­lie­kant pra­ti­mus su spaz­muo­tais rau­me­ni­mis, pra­ti­mai yra be­ver­čiai.

Ei­da­ma gat­ve L. Ba­čens­kai­tė pa­ste­bi, kad re­tas žmo­gus ne­tu­ri lai­ky­se­nos pro­ble­mų, o tai reiš­kia, kad anks­čiau ar vė­liau kęs skaus­mą.

„La­bai svar­bu, kad pas spe­cia­lis­tą žmo­gus at­si­dur­tų kuo anks­čiau, o ne slo­pin­tų skaus­mą nu­skaus­mi­na­mo­sio­mis tab­le­tė­mis. Kai jau yra ke­lia­pa­ko­pė pro­ble­ma, ta­da rei­kia la­bai pa­suk­ti gal­vą, kur yra pir­mi­nė skaus­mo prie­žas­tis“, – sa­ko L. Ba­čens­kai­tė.

Pa­tys klimps­ta­me į li­gas

Ki­ne­zi­te­ra­peu­tė ste­bi­si, kad nie­kas ne­mo­ko ne­sė­dė­ti už­si­me­tus ko­ją ant ko­jos. Kuo tai gre­sia?

Už­si­dė­jus ko­ją ant ko­jos pa­si­kei­čia kryž­kau­lio pa­dė­tis. Pa­si­kei­tus kryž­kau­lio pa­dė­čiai, pa­si­kei­čia juos­mens pa­dė­tis, dėl to pa­si­kei­čia kak­lo pa­dė­tis ir vi­sas kū­nas su­si­krai­po.

Per­sik­rei­pus kū­nui at­si­ran­da rau­me­nų dis­ba­lan­sas ir ku­rio­je nors vie­to­je, daž­niau­siai – silp­niau­sio­je, bū­ti­nai at­si­ras skaus­mas.

„Pir­miau­sia, pra­de­da tirp­ti ko­jos, nu­ga­ra, bet žmo­nės vis tiek sė­di ko­ja ant ko­jos už­si­dė­ję, nors or­ga­niz­mas sa­ko „stop!“ – ste­bi­si ki­ne­zi­te­ra­peu­tė.

Dar ga­jus ste­reo­ti­pas, kad mankš­tin­tis rei­kia la­bai il­gai ir nuo­bo­džiai.

„Rei­kia mo­kė­ti įsi­klau­sy­ti į sa­vo kū­ną ir neig­no­ruo­ti ženk­lų, ku­riuos jis mums siun­čia. Dar­be kas va­lan­dą pa­da­ry­ti ma­žą per­trau­kė­lę – at­si­sto­ti, pa­ju­dė­ti, at­lik­ti ke­lis tem­pi­mo pra­ti­mus bū­tent sa­vo pro­ble­mi­nės zo­nos, per­si­mes­ti su ko­le­go­mis ke­lio­mis šyp­se­no­mis – taip pra­si­vė­dins gal­va ir vis­kas bus ge­rai. Ne taip grei­tai su­sen­sim, at­lik­sim žy­miai dau­giau dar­bų ir bū­si­me lai­min­ges­ni il­giau gy­ven­da­mi ko­ky­biš­ką gy­ve­ni­mą“, – pa­ta­rė ma­nua­li­nės te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tė L. Ba­čens­kai­tė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

TE­RA­PI­JA: Ma­nua­li­nės te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tė Lo­re­ta Ba­čens­kai­tė sa­ko, kad ma­nua­li­nė te­ra­pi­ja pra­na­šes­nė už įpras­ti­nę, nes gy­do prie­žas­tis.

SKAUS­MAS: Ei­da­ma gat­ve ma­nua­li­nės te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tė, ki­ne­zi­te­ra­peu­tė Lo­re­ta Ba­čens­kai­tė pa­ste­bi, kad re­tas ku­ris žmo­gus ne­tu­ri lai­ky­se­nos pro­ble­mų, o tai reiš­kia, kad anks­čiau ar vė­liau žmo­gus kęs skaus­mą.