
Naujausios
Renginio pradžioje visi susirinkusieji galėjo žvilgterėti į knygos originalą, išleistą vokiečių kalba, kurį iš vieno kolekcininko nupirko ir 2013 metais muziejui padovanojo Biržų Rotary klubas. Tokių knygų Lietuvoje yra tik keletas. Jos kaina litais buvo itin didelė.
Pirmą kartą artilerijos vadovėlis buvo išleistas 1650 metais lotynų kalba Amsterdame. Ją sudarė 5 skyriai, pavadinti knygomis ir 229 iliustracijos. Vokiečių kalba jis pasirodė 1676 m. Muziejininkė Edita Lansbergienė už knygos originalą vokiečių kalba dėkojo Rotary klubo nariams. Pasak Editos Lansbergienės, tuomet apie turinį buvo galima spręsti tik iš įspūdingų iliustracijų.
Šį itin svarbų veikalą vertino, ilgai iš jo sėmėsi išminties visa Europa. Todėl dažnai sakoma, jog lietuvis karybos meno mokė visą Europą. Vertėjo Sigito Lūžio dėka vadovėlis pagaliau prabilo ir lietuviškai.
Pats vertėjas „Biržiečių žodžiui“ kalbėjo, jog knyga – sudėtingas, kietas riešutas. Verčiant ją iš lotynų kalbos į lietuvių, teko gerokai paplušėti, nes vertėją užgriuvo „ir matematiniai svoriai bei ilgiai“.
Leidimą lietuvių kalba pristačiusi Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikė Justina Nenortaitė papasakojo apie Kazimiero Semenavičiaus (Simonavičiaus), inžinieriaus, artilerijos mokslo pradininko, karininko, Abiejų tautų respublikos artilerijos vado pavaduotojo, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės bajoro, asmenybę ir jo veikalą – „Didįjį artilerijos meną“.
Mes turime galimybę skaityti pirmąją veikalo dalį, nes antrąją, pasakojančią apie petardas, pabūklus, požemines minas bei arsenalų statybą, kol kas dar gaubia paslaptis. Pastebėta, jog knygos autorius buvo „ne tik profesionalus karys, bet ir pirmasis to meto mokslininkas, kuris nesisavino kitų minčių ir atradimų, o pateikė tekste naudotus šaltinius“. Jis buvo perskaitęs visus to meto pagrindinius autorius, antikos ir renesanso klasikus. Pranešėja pastebėjo, jog nežiūrint į tai, kad K. Semenavičius buvo vienas įžymiausių karybos atstovų, geriausiais laikais vadino tuos, kai niekas nematė nei šalmo, nei kardo.
Tiek istorikė Justina Nenortaitė, tiek vertėjas Sigitas Lūžys citavo mums ir šypseną keliančius pamokymus, kaip reikėtų pasigaminti fejerverkus, raketas ar sviedinius. Pavyzdžiui, ugniniams sviediniams pripildyti ir užtaisyti buvo siūlomas toks nuodingas mišinys, į kurį būtų dedama salietroje užkasta ir pusę mėnesio po arklio mėšlu laikyta rupūžė, kuri vėliau turėjo būti sumaišyta su siera ir anglimis. Taip pat buvo patariama į salietrą įmesti labai daug naminių vorų, „kad ten žūtų ir išleistų nuodus“ ir t.t.
Lietuviška šios karybos meno knygos versija gimė 2006 metais, kai Krašto apsaugos ministerija vokišką Kazimiero Semenavičiaus knygos leidimą įteikė Vytauto Didžiojo karo muziejui. Išversti nutarta 2015 m., artėjant Lietuvos valstybės šimtmečiui. Vertimo darbai užtruko porą metų. Buvo nutarta ne tik versti iš originalo, bet ir, pasak istorikės J. Nenortaitės, išlaikyti autoriaus rašymo stilių. Kai kuriems terminams paaiškinti buvo prašyta įvairių sričių specialistų – architektų, fizikų, matematikų, chemikų – pagalbos.
Nėra abejonės, jog šis veikalas bus labai įdomus įvairių sričių, įvairių profesijų atstovams.
Muziejininkai svajoja apie antrąją knygos dalį. Tuo tarpu mes jau turime galimybę įsigyti už palyginti nedidelę kainą „Didįjį artilerijos meną“ ir skaityti jį lietuvių kalba.