Ramzis ir avinas

Tik­riau­siai, Lie­tu­vo­je ne­ra­si vien­kie­mio so­dy­bos be šuns. Iš vie­nos to­kios so­dy­bos nu­se­nęs sar­gas išė­jo ir dau­giau ne­be­sug­rį­žo. Šei­mi­nin­kai įsi­gi­jo jau­ną šu­ne­lį var­du Ram­zis. Šu­ne­lis ap­si­gy­ve­no se­no­jo sar­go bū­do­je. Bu­vo la­bai mie­las vi­siems so­dy­bos gy­ven­to­jams ir sve­ti­miems žmo­nėms. Ne­lo­da­vo. Vai­kai sa­kė, kad Ram­zis ne­by­lys. Vie­ną ry­tą, išė­jus šei­mi­nin­kui į kie­mą, šu­ne­lis ne­be­pa­si­ti­ko šei­mi­nin­ko. Šei­mi­nin­kas pa­gal­vo­jo: pa­bė­go... Ta­čiau, nuė­jęs į ga­nyk­lą, kur ga­nė­si nuo avių ban­dos at­ski­rai pri­riš­tas veis­li­nis avi­nas, pa­ma­tė ša­lia gu­lin­tį Ram­zį. Grįž­ti į kie­mą Ram­zis at­si­sa­kė. Ram­zis ta­po avi­no as­mens sar­gy­bi­niu. Šei­mi­nin­kai džiau­gia­si to­kia drau­gys­te, nes praė­ju­siais me­tais pa­na­šus avi­nas ta­po va­gių gro­biu. Ram­zis da­bar pa­ro­dė sa­vo šu­niš­ką cha­rak­te­rį. Sve­ti­mų žmo­nių į ga­nyk­lą ar­ti ne­pri­lei­džia. Puo­la vi­sus pik­tai lo­da­mas. La­bai my­li sa­vo drau­gą. Pa­ka­so avi­nui nu­ga­rą, pa­pe­šio­da­mas vil­nas. Avi­nas pa­gul­dęs gal­vą ant žo­lės, mė­gau­ja­si, kai Ram­zis jam nu­lai­žo gal­vą. Vi­si da­bar spė­lio­ja, ką da­rys Ram­zis, kai atė­jus žie­mai jo drau­gas ap­si­gy­vens tvar­te?..